2017 m. kovo 10 d., penktadienis

ou ou ou

Būna vakarų, kai nenori nieko. Nieko žiūrėti, nieko skaityti, nieko kalbėti, nieko matyti. Toks ir šis vakaras. Kai sunkiai ir lėtai sumerkiu akių vokus, klaidžioju atmintyje, išgirdus dainą, prisimenu TOS DAINOS JAUSMĄ. Visos kažkada klausytos dainos turi savotiškus sukeliamus pojūčius. Na, beveik visos. Tai va klausaus, ir prisimenu ištuštėjusias gatves prieš audrą, kai ėjau tokia drąsi, bet mažumėlę drebančiom kinkom, tom tuščiom gatvėm, klausiaus "Keep the streets empty for me" ir jaučiausi it užvaldžius griausmo karalystę, nes gatvės buvo tuščios. O žolė, kai apsiniauka, kad būna, buvo kažkokia ryškesnė ir dar labiau gundanti. Prisimindama tokias akimirkas ir tai, jog dabar tokių nebeišgyvenu, jaučiuosi kaip paukštis, prispaustais sparnais, bandantis išsilaisvinti, pakilti iš savo minčių klampynės.
Ką daryti tokiais vakarais, kai nesinori daryti absoliučiai nieko? Net miegoti. Tik gurkšnoju aviečių arbatą, kuri visiškai neprimena aviečių ir tarytum plūduriuoju toje arbatoje.



Tobe Fonseca