2016 m. balandžio 16 d., šeštadienis

Draug[ės]

Pastaruoju metu daug mąstau apie drauges. Nebūtinai konkrečiai, apskritai, apie tai, ką draugės reiškia man, kaip merginai. Gyvendama gimtajame mieste visuomet pašonėje turėjau draugę, kuri tapo man bene seserimi. Mes labai daug kuo skyrėmės, ypač paauglystėje, kai mūsų požiūriai į stiilių, muziką, apskritai gyvenimą, pradėjo eiti visiškai į skirtingas puses. Bet kažkaip visuomet rasdavome bendrų taškų, kurių laikėmės įsikibusios ir ryšys nenutrūkdavo. Tiesa, nenutrūko visiškai ir dabar, jau pasukus visiškai priešingomis kryptimis. Tik ryšys labiau telepatiškas, kai pagalvojame viena apie kitą, susitikusios, galime kalbėtis iki paryčių, nors ir nesam aktyvios dalyvės viena kitos gyvenime. Kai būdavau šalia, rodos, neįvertindavau kiekvienos galimybės susitikti, buvau ta, kuri renkasi kartais knygą ar tiesiog vienatvę, o ne pokalbius su drauge. Dabar to ilgiuosi.
Laikui bėgant atsirado naujų draugysčių, naujų draugių, su kuriomis taip pat užsimegzdavo ryšys, tačiau gyvenimas nestovi vietoje, nestovime ir mes. Jos išvyko ieškoti savęs kitur. Aš likau lyg tarpe tarp dviejų traukinio stočių. Nei gimtajame mieste, kuriame liko man artimi žmonės, nei ten, kur išvyko mano naujai atrasti ryšiai. Kažkaip džiaugdavausi, jog lengviau užmegzdavau ryšius su vaikinais, nei su merginomis. Dabar, kai aplinkui vien draugai vaikinai, kaip niekuomet, norisi moteriško ryšio. Labai norisi moteriško vakaro su vyno taure rankoje ar arbatos puodeliu ir kepamo pyrago kvapu. Nesu toks žmogus, kuris kiekvienai progai pasitaikius, ieško pažinčių. Mėgstu, kai tai vyksta natūraliai. tiesiog randi bendrą kalbą apie kažką, kaip, tarkim, knygas ar filmus, kartais ir apie buitinius dalykus. Nesakau, jog to negalima daryti su draugais vaikinais. Galima, tiesiog tai vyksta kažkaip kitaip.
Atsimenu, paauglystėje žiūrėdavome romantinius filmus ir galvodavome, jog išgyventi romantišką meilės istoriją yra vienas svarbiausių dalykų, bet nesusimąstydavome apie paprasčiausios draugystės prasmę. Dabar, išgyvendama ilgalaikius santykius su vaikinu ir žiūrėdama filmus, užsisvajoju apie paprasčiausią draugystę. Pasiilgstu paprasčiausių rytinių kavos gėrimų, pokalbių apie viską, nebijant nusišnekėti, paprasčiausio pasivaikščiojimo kartu, maisto ruošimo. Ir tik dabar tai suvokiu, kai tai nebėra taip lengvai pasiekiama.
Tai šį šeštadienį linkiu prisiminti, jog draugai (nekalbu apie tuos žmones, su kuriais smagu susitikti ir alaus išgerti, pakalbėti apie bendrus dalykus ir tuo viskas užsibaigia) yra svarbu. Kartais užsidarome savo santykiuose ir užveriam duris draugams/draugėms, ir tik paskui suprantame, kad ne to mums reikėjo. :>

2 komentarai:

  1. Iš dalies malonu, kad ne aš viena tokia. Kita vertus, nesmagu, kai ir kažkam kitam tenka tą patirti. :>

    AtsakytiPanaikinti