2016 m. kovo 15 d., antradienis

Namie

Šįryt pamačiusi citatą: "Ar namais gali būti žmogus, o ne vieta?", susimąsčiau. Tikriausiai geriausi santykiai ir yra tie, kai kitas žmogus tau tampa namais. Arba, kaip Ivanauskaitė knygoje "Miegančių drugelių tvirtovė" rašė: "Meilė turi daug visokių rūšių. Linas man yra lyg Tėvynė. Nesvarstau, kodėl gimiau būtent šitam pasaulio užkampy, gyvenu ir džiaugiuos, kad čia esu, priprantu, prisirišu, įleidžiu šaknis, o bet kur kitur išvykus jaučiu namų ilgesį. O vienintelė Meilė - tai šalis, į kurią pirmą kartą patekus atrodo, kad čia jau gyvenai tūkstantį metų. Ten norisi pasilikti amžinai, bet nelemta." Manau, jog suprantu šį jausmą. Neseniai apturėjome su draugais diskusiją apie meilę, jie tvirtino, kad tikra meilė yra, klausinėjo, ar esu įsimylėjusi. Ir aš atsakiau, kad ne, nors mano vaikinas sėdėjo netoliese. Visą laiką įsimylėjęs juk nebūsi. Dabar galvoju, jog galėjau atsakyti, kad esu namie, savo Tėvynėje. Tas šalia sėdintis žmogus ir yra mano namai. Nors aš būsiu kažkur kitur, tarkim, už jūrų marių, jam būnant šalia, aš būsiu namie ir ramybėje. Kažkada galvojau, jog tokie santykiai neįmanomi. Kažkada teko ne vieną ašarą išlieti, ieškant ramybės. O dabar radau savąją. Niekuomet nesakau, kad tai amžina, nes amžino nieko nėra. O ir kas norėtų amžinos meilės, jei tavęs amžinai toje meilėje nė nebus. Teko pakeisti daug gyvenamų vietų, bet vis tik esu namie.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą