2016 m. kovo 8 d., antradienis

Moteris?

Pamenu, kai buvau mažytė visada stebėdavausi ir grožėdavausi, kai mano artimos moterys gaudavo gėlių kovo 8-ąją. Pati gavau pirmąją gėlę šia proga gal vienuolikos, gerai nepamenu. Pamenu tik tai, kad jaučiausi nejaukiai. Galvojau: "Nugi, kokia iš manęs čia moteris?". Šiandien, kai jau galėčiau būti vadinama jauna moterimi, mergina, galvoju taip pat. Gavusi gėlių išvakarėse, paklausiau to paties: "Kas per moteris...?". Žinoma, gauti gėlių visuomet malonu, kad ir kokia proga būtų. Tik kažkaip susimąstau tokią dieną, kaip ši, jog yra moterų, kurios gėlės šiandien negavo, galbūt negavo ir to šilto, malonaus dėmesio iš artimųjų. Iš dalies, kas čia tokio. Kita vertus, kai matai net kretančius senolius su tulpe rankose, kurią įteiks savo mylimai senolei, tuomet nori nenori nuliūsti. Nors, kas yra ta moteris? Juk, pirmiausia, žmogus su savastimi, kad ir kokia ji būtų. Moteris. Dažnai atrodo, kad moteris turi būti tokia visuomet pasitempusi, dailiai susišukavusi, pasidažiusi, puikiai apsirengusi. Bet juk ir be makiažo ji lieka moterimi. Nemėgstu, kai labai dažnai, net ir šiandien, kai kurie vyrai pašiepia moteris: "Tavo vieta virtuvėje." ar žiūri į moterį, kaip į daiktą, kuriuo galima naudotis. Tai bjauru. Juk gaminti mokomės visą gyvenimą, bet tai nereiškia, jog tuo turi užsiimti tik moterys, juk vyrai taip puikiai gamina! O ir susitvarkyti patys moka. Vienintelis skirtumas tas, kad moteris į pasaulį gali išleisti gyvybę, bet ir tai nebūtinai. Juk nevaisinga moteris vis tiek lieka MOTERIMI. Ironiška, tačiau plaudama indus šįvakar kaip tik susimąsčiau apie kartų skirtumus. Tarkime, mano močiutė, rodos, yra visų galų meistrė. Moka gaminti, siūti, megzti, patarti visais buitiškais ir šeimyniniais klausimais. Aš galbūt niekada nebūsiu tokia šauni močiutė. Suknelės sau į šokius tikrai nepasisiūčiau, nors sagą kažkaip, kreivais pirštais galbūt ir įsiūčiau. Kojines numegzti būtų didžiulis iššūkis. Maisto gaminime irgi nesu pirmūnė. Susidūrus su problemomis buityje, santykiuose su žmonėmis, skambinu močiutei ir prašau patarimų. Bet neliūdžiu dėl to, kad neatitinku nusistovėjusių standartų. Džiaugiuosi, kai su vaikino draugais galiu išgerti alaus ir šnekėtis, kaip lygi su lygiu. Nors, būna, susiduriu su nusistebėjimu iš aplinkinių, vyresnių moterų: "Kaip čia taip? Be draugo? Viena? Su vaikinais?". Nesu ta, kuri sukas virtuvėje atėjus draugams, žaidžiu su jais žaidimus, kalbuosi. Kažkada galvojau, kad niekuomet neturėsiu vaikų, nemokėjau su jais bendrauti, būti. Bet dabar vis šypteliu pamačiusi mažą vaiką ir tikiu, galbūt vieną dieną ir aš išleisiu gyvybę į pasaulį. Bet žinau, kad tam dar ne laikas. Aš dar noriu keliauti, pažinti, išmokti. Ir džiaugiuosi, kad turiu tokias galimybes. Mokytis gyventi ir būti, pirmiausia, žmogumi, o ne tiesiog moterimi. Tad, už buvimą savimi! :))

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą