2015 m. lapkričio 21 d., šeštadienis

Laimė

Jaukiausias vakaras man, kai galiu būti susivėlusi, visiškai nesidažiusi, net nepažvelgus į veidrodį ir visą vakarą skaityti. Dar maloniau, kai perskaitai gerą knygą, ją užverti ir iš krūvos ištrauki dar neskaitytą, minčių nepalietusią knygą. Širdis daužosi, kaip smagu.

2015 m. lapkričio 17 d., antradienis

Nugi baisiai nuliūdau. Ir, atrodo, lyg šiandien būtų pirmadienis.

Sėdžiu sau romantiškai, žvakės šviesa, filmas, knyga šalia. Ir, aišku, ilgai užsitęsus pertraukėlė tarp viso to. Na, žinot, sugalvoji kažką perskaityt ar pasižvalgyt internete ir netikėtai, pertraukėlė užsitęsia. Tai va, einant prie esmės, sugalvojau peržiūrėti blogus. Ir baisiai nuliūdau... Pastebėjau, jog pusė mano sektų blogų jau nebenaudojami. Kaip taip gali būti? Nejaugi žmonių poreikiai pasikeitė? O dar su nostalgija prisimenu tuos laikus, kai atradau blogas.lt ir, kiek džiaugdavausi, kai mano įrašą įvertindavo. Ir taip pat buvo laikai, kai susiradau simpatiją blogo pagalba (!). Rodos, buvo taip madinga turėti bent jau vieną internetinį dienoraštį. O dabar? Įdomu, yra gyvų?

Būtų smagu, jei kas išgirstų šitą vienišą mano balsą dykumoje. Norėčiau rasti dar ką paskaityti blogspote. :>

O dabar einu toliau žiūrėti filmą. Norisi vėl rašyti. Audžiasi vis daugiau minčių, džiaugiuosi!

Gražaus vakaro.


(Mano vakaro fragmentas).

2015 m. spalio 26 d., pirmadienis

(begalybės ženklas)

It breaks my heart 'cause I know you're the one for me.

Kartais net neįsivaizduoju, kaip žmonės nuramina savo mintis. Manosios dūzgia ir niekaip negaliu jų susidėliot į stalčiukus. Kartais reikia tiek nedaug, kad visa ramybė, kurią maneisi esant jausmuose, nueitų šuniui ant uodegos. Bet, juk banaliai kalbant, viskas praeina, susitvarko, apsigaubia naujomis iliuzijomis ir nurimsta. Bent kuriam laikui.

You will never know
I will never show
What I feel
What I need from you


2015 m. spalio 20 d., antradienis

Išpažintis.

Buvau, rodos, laiminga mergina. Studijavau tai, ką svajojau, turėjau mane nuoširdžiai mylintį vaikiną, aplinkui sukosi draugai ir pažįstami, lankiausi koncertuose, keliavau. Atrodo, tik ir džiaukis tokiu gyvenimu. Bet, deja, susirgau sunkia depresija. Viskas prasidėjo nuo keisto liūdesio, kuris aplankydavo visai netikėtai. Kartais tiesiog eidama iš paskaitų, pravirkdavau. Negalėjau net pažiūrėti į namų darbus, viską dariau atmestinai, nes reikėjo, juk nepasakysi dėstytojams, atsiprašau, žliumbiau visą vakarą, negalėjau atlikti užduoties. Jaučiausi nuolat išsekusi, mane vargino vien faktas, kad gyvenu. Jaučiau neapsakomą apatiją viskam. Pradžioje įsitverdavau literatūros ir sugebėdavau išnykti, pakilti virš visko. Galiausiai, priėjau ribą, kai nebegalėjau mokytis, sunkiai tvėriau santykiuose, viskas erzino, nebenorėjau matyti žmonių, su jais bendrauti, nebegalėjau net pažiūrėti į knygų pusę ar fotoaparatą, nors tai buvo didžiausios mano gyvenimo aistros. Internete dariausi depresijos testus ir visi jie skelbė, kad aš sergu ir sunkiai. Net įėjus į www.tumblr.com, ieškodavau dar daugiau liūdesio, atrodė, viskas atitinka mane, suvedus paieškoje kažką panašaus, iššokdavo lentelė su susirūpinimu, ar aš gerai jaučiuosi, ar nesergu depresija ir panašiai. Vis raminau save, jog visuomet buvau melancholikė, linkusi paliūdėti, tikriausiai tai tiesiog mano liūdnasis laikotarpis, kuris tuoj praeis. Kol atsikėliau vieną rytą, pasitaisiau puodelį kavos, lyg ir viskas gerai. Ir staiga pravirkau, verkiau visą valandą ir kurpiau planus, kaip prigersiu vaistų ir nusižudysiu, man trūko oro, aš tiesiog nebegalėjau gyventi. Turbūt reiktų padėkoti dievams, kad kitame kambaryje miegojo mano vaikinas. Jei jo nebūtų buvę tada namie...Kas žino? Gal ir manęs jau nebebūtų, nes tądien manęs nebeguodė niekas. Pamatęs kaip jaučiuosi, vaikinas mane ramino ir pasiūlė važiuoti į ligoninę, visur mane lydėjo. Taip aš atsidūriau pas psichologę, paskui pas psichiatrą. Teko vartoti vaistus. Kone visą savaitę negalėjau pažiūrėti į maistą, visiškai išnyko apetitas, prisiversdavau suvalgyti kąsnį, kitą. Su niekuo nenorėjau susitikti, niekur nėjau, išskyrus gydytojo kabinetą, išėjau į akademines atostogas. Kartais būdavo dienų, kai sėdėdavau ir žiūrėdavau į vieną tašką, negalėdama pajudėti, buvau tarsi švininė ir jaučiau didžiulę gėdą. Nežinojau, kaip tai pasakyti artimiesiems. Iš pradžių viską slėpiau, apsimečiau, kad man viskas gerai, nors tuomet man labiausiai reikėjo jų palaikymo. Nesijaučiau atstumta, veikiau, pati viską ir visus atstūmusi. Jaučiau kaltę prieš visus, atrodė, kad visi į mane kreivai žiūri, jog galvoja, kokia aš nevykėlė. Nors, turbūt, labiausiai šitaip galvojau aš pati. Perskaičiau keletą knygų su žmonių istorijomis apie depresiją. Žiūrėjau filmus, susijusius su depresija, skaičiau begales straipsnių. Ieškojau kažko, kas man padėtų įsikabinti. Pamačiusi, jog nuo šios ligos kenčia žmonės, kurie, madingai tariant "sėkmingai" gyvena, turi šeimas, vaikus, supratau, jog nesu viena. Kol pati nepradėjau suvokti, jog sergu, atrodė, gal tai išties, kaip, ne vienas žmogus man yra pasakęs, paprasčiausia "tinginių liga", kažkoks noras pasirodyti, paprasčiausias "juodas" periodas ir tiek. Tačiau aš klydau. Kaip ir daugelis. Taip, depresija nėra vėžys. Depresija ir ne koks nors paralyžius, kai žmogus negali daug ko daryti, o juk depresija sergantis, galėtų vat paimti ir džiaugtis, kad turi rankas ir kojas, kurias gali valdyti. Bet depresija yra liga. Ir ji suluošina ne rankas, ne kojas, ji suluošina pačią žmogaus šerdį.(Ar sielą, jei ja tikėsime.) Depresija gali privesti ir dažnai priveda prie savižudybės. Kai susergi, kartais pradedi bijoti pats savęs, pradedi jausti, jog pats savęs nebesuvaldai. Pati patyriau tai keletą kartų ir nuo tol, nebejutau gėdos, pajaučiau, jog man būtina pagalba. Tik kažkodėl lankymasis pas psichiatrą ar prisipažinimas, jog sergi depresija, iki šiol yra kažkoks gėdingas dalykas. Bet ar taip turėtų būti? Taip, yra jaunimo linija, kuri vis primena apie tokius dalykus, tačiau dėmesio tam vis tiek maža. Kai priėjau savo ribą, jaučiausi visiškai išstumta iš sociumo. Susidūriau su abejingumu. Ne kartą girdėjau: "Na, ko tu liūdi?", "Kaip gali liūdėti?", piktai išrėžtą: "kas tau yra??", "susiimk", girdėjau netgi tai, jog savo liūdesiu noriu tik dėmesio. Bet ar tai man padėjo? Ne, tai stūmė tik į dar didesnį priekaištų sau srautą. Aš save vis ėsdavau, bausdavau už kiekvieną emociją ne laiku ir ne vietoje. Už tai, kad sustingdavau baliaus vidury ir negalėdavau šokti, už tai, kad juokingiausi pokštai man nebuvo nėmaž juokingi ir net už tai, kad stengdavausi išsisukti nuo susitikimo su žmonėmis. Galiausiai, pristūmiau save prie sienos, kur jau galėjo niekas man nebepadėti... Tačiau, pagalbos ranka, kuri man buvo ištiesta, mane tikrąja šio žodžio prasme, išgelbėjo. Šiandien aš vėl jaučiuosi savimi, vėl skaitau knygas, galiu rašyti, svajoju apie būsimus kadrus ir laukiu mokslų pradžios. Šia išpažintimi nesiekiu dėmesio, nenoriu gailesčio sau, tiesiog noriu priminti apie grėsmę taip pasijusti, o galbūt koks pažįstamas jau panašiai elgiasi ar atrodo? Sakoma, jog potencialus savižudis nerodo, jog nori nusižudyti. Tačiau aš taip nemanau. Depresijos požymius pastebėti nėra taip jau sunku. Pačiam pripažinti - daug sunkiau. Svarbiausia, nesigėdyti apie tai kalbėti. Tai gali nutikti kiekvienam iš mūsų, nereikėtų to nuvertinti ir nustumti į šoną. Juolab pastebėjus ar sužinojus, jog kažkas serga, negalima jo pulti, koneveikti ar atstumti. Tai gali privesti prie baisių pasekmių.

2015 m. sausio 5 d., pirmadienis

Lauk-i-mas

Beplikant arbatą, kurią gavom dovanų trumpų įkurtuvių proga, susimąsčiau apie laukimą. Kartais laukimas smaugdavo gerklę, sunku būdavo tverti, nes netgi sulaukus aš jau vėl pradėdavau laukti. Ir atrodo, tai buvo gražios dienos, nes buvo ko laukti. O dabar viskas pradėję blankti. Juk laukti nebėra ko. Todėl sunkiai paaiškinamas liūdesys beldžias kartu su snaigėm į širdį.