2014 m. rugsėjo 26 d., penktadienis

Kažkaip pozityviai.

Apie laisvų rytų scenarijus.

Scenarijus, jei būčiau viena: prasimerkiu, tingiai išsirangau iš lovos, nušlepsiu virtuvėn, užkaičiu virdulį, įsidedu kavos, užpilu vandenį ir įsidedu cukraus, tada mąstau, kokia vieniša esu ir kokia neskani kava.

Scenarijus, kai esu ne viena: mane pažadina 5:30 ryto, kad pabučiuotų, eidamas į darbą, apibaria, kad visą naktį spardžiausi ir jam sapnuojant košmarą, nesileidau apkabinama, padeda kavos puodelį, skirtą man, prie lovos ir išeina. Atsibundu gerokai vėliau, mąstau apie tai, kad reikia eiti pasidaryt kavos, o tada gaunu žinutę, kad kava seniausiai manęs jau laukia prie lovos, pasižiūriu - akurat! Nors ir šalta, bet skani, nes ją dariausi ne aš. Tada gaunu keletą keistų, bet labai džiuginančių žinučių ir laiminga pradedu dieną.

Iš tikro šio įrašo prasmė visai ne kava. Nors jai ir suteikiu daug prasmės. Skani kava man panašiai, kaip meilės įrodymas. :))) Prasmė iš tikro laimė ir tai, kaip ją matai. Jeigu grįžčiau lygiai metus atgal į šią dieną, man būtų liūdna. Bet šiandien aš šypsausi, nes pagaliau jaučiu harmoniją viduje. Pradėjau jausti gyvenimą ir jį gyventi. Supratau, ką reiškia pradėti veikti. Mažais mažais žingsneliais pradėjau judėti ir pagaliau jaučiuosi patenkinta tuo, kas esu ir ką turiu šiandien. Pagaliau įsileidau žmones, kurie, kaip kai kurie prisipažino, metus laukė, kol aš juos įsileisiu. Turiu krūvas naujų knygų, kurios nori būt perskaitytos. Viskas kažkaip gražu. Nors ir ruduo.

Net, jeigu ryt ir verkčiau, aš žinosiu, kad laimės kaina nėra tokia neaprėpiamai didelė.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą