2014 m. liepos 23 d., trečiadienis

Džiaugsmas būti

Turbūt jau tapo tradicija, jog gerdama rytinę kavą, užsimanau kažką rašyti. Nors rytinę kavą turėjau gerti daug anksčiau, nes kėliausi gal 5-tą, nebegalėjau užmigti, skaičiau, žiūrėjau knygų apžvalgą, niurzgėjau, apie daugelį dalykų mąsčiau. Mąsčiau apie norą rašyti, fotografuoti, kažką aktyviai veikti, apie tai, kaip įprasminti mylėjimą. Galiausiai, supratau, kad gyventi gera! Žinote kodėl gera? Nes, kai jau netenki kažkokių vilčių, grauži save ir aplinkinius, tavo gyvenimas staiga pasikeičia. Galbūt, gavus paprastą žinutę, galbūt kažkąm pamerkus akį. Ne tai svarbu. Svarbiausia tai, kas nutinka viduje ir išorėje. Galiausiai myliu, esu mylima, galiu apkabinti, net susiraukti ir žinau, kad vis tiek būsiu mylima ne mažiau. Argi tai nėra tikroji laimė? Ir, kita vertus, ar tada, kai patiki pasauliu ir jame slypinčiais gėrio grūdais, staiga jis tau neatsiveria visa grožybe?
Jau vien šiandien jaučiuosi kažkur kitose platybėse esanti. Netveriu džiaugsmu. Vakar nešiau išryškinti pirmąją savo gyvenime juostelę ir tas netikėtumas, nekantra ir rezultatas labai džiugina širdį.
Šiandien dar daugiau netikėtumų. Kaip tyčia, žiūrėdama knygų apžvalgą, susimąsčiau, kad niekad nelaimiu knygų. Ir ką jūs sau manot? Po kelių valandų gaunu žinutę, jog laimėjau knygą!!! Ar dėsniai kokie čia suveikė, ar užkalbėjimai, o gal tiesiog Likimo pokštai, bet maniau nuo kėdės nukrisiu iš džiaugsmo. Negana to, jog ir taip netveriu džiaugsmu, staiga, gaunu dar vieną žinutę - kažkoks vaikinukas nori nupiešti mano portretą. Žinoma, sutikau ir apie piešimą padiskutavom.
Tad sėdžiu sau laiminga ir netikiu, kaip viskas gražu. :) Ir neseniai, pamačiusi neapsakomo jautrumo akimirką - džiaugsmo ašaras kito žmogaus akyse vien todėl, kad esu, supratau, jog būti verta. Ypač būti tada, kai kažkam Tavo buvimas suteikia džiaugsmą. Tad ir palinkėsiu tokią gražią dieną - būti.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą