2014 m. liepos 17 d., ketvirtadienis

summertime sadness

"...kas gi yra mūsų gyvenimas, jeigu ne mielas, keistas, laikinas įprotis būti." S. Parulskis

Tame įprotyje būna paradoksų. Rodos, esu dabar arčiau, kito žmogaus, negu kada nors yra tekę būti, tačiau, kartu esu tokia vieniša, kad norisi staugti vilku. Kai pagalvoju apie vakarus savo namuose, savo virtuvėje, su žvakėmis, vynu, draugėmis ir pokalbiais iki paryčių, akys prisipildo ašarų ir nieko negaliu sau padaryti. Viskas sugriuvo. Beliko tik vakaras, vasara ir žvakės, kurių, vienai būnant, net nesinori uždegti. Kartais būna, kad žmonės atsiranda tik tam tikruose mūsų gyvenimo epizoduose, tačiau, kodėl visi vienu metu ir dingsta? Jei ne užsienin, tai bent jau apsistatome sunkiai nugriaunamom sienom ir artumo visiškai nebelieka. Niekada nemaniau, kad man galėtų trūkti moteriškos draugijos, bet neapsakomai trūksta. Nebėra su kuo papildyti tą įprotį būti mergaitiškais dalykais. Apsipirkinėju, jei ne su draugu, tai viena (nes vyrams tikrai kankynė vaikščioti iš paskos rūbų parduotuvėje), mergaitiškai pasikalbu su savimi mintyse ir tik prisimenu tą nuostabų laiką, kai užtekdavo vien prasitarti, kad trūksta draugijos - ji tuoj atsirasdavo. Plaku save pykčio rykštėmis už praskydimą šįvakar. Tiesiog norėčiau bent vienam vakarui grįžti bent jau į praėjusią vasarą. Į praėjusios vasaros vakarus prie ežero ir pasisėdėjimus mano namuose. negi tai taip daug?

Šio įrašo moralas, tikriausiai, turėtų būti apie tai, kad būtina branginti tai, ką turi. Ir stengtis išsaugoti, nes kitaip galima likti be nieko. Tik su prisiminimais. Kaip, kad likau aš.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą