2014 m. liepos 28 d., pirmadienis

klausaus tolyn nuo tavęs.

O kiek kartų bėgta nuo meilės.
Nuo savęs.
Nuo laimės.
Nes visad visko, rodos, reikėjo daugiau. Netgi savęs.

2014 m. liepos 23 d., trečiadienis

Džiaugsmas būti

Turbūt jau tapo tradicija, jog gerdama rytinę kavą, užsimanau kažką rašyti. Nors rytinę kavą turėjau gerti daug anksčiau, nes kėliausi gal 5-tą, nebegalėjau užmigti, skaičiau, žiūrėjau knygų apžvalgą, niurzgėjau, apie daugelį dalykų mąsčiau. Mąsčiau apie norą rašyti, fotografuoti, kažką aktyviai veikti, apie tai, kaip įprasminti mylėjimą. Galiausiai, supratau, kad gyventi gera! Žinote kodėl gera? Nes, kai jau netenki kažkokių vilčių, grauži save ir aplinkinius, tavo gyvenimas staiga pasikeičia. Galbūt, gavus paprastą žinutę, galbūt kažkąm pamerkus akį. Ne tai svarbu. Svarbiausia tai, kas nutinka viduje ir išorėje. Galiausiai myliu, esu mylima, galiu apkabinti, net susiraukti ir žinau, kad vis tiek būsiu mylima ne mažiau. Argi tai nėra tikroji laimė? Ir, kita vertus, ar tada, kai patiki pasauliu ir jame slypinčiais gėrio grūdais, staiga jis tau neatsiveria visa grožybe?
Jau vien šiandien jaučiuosi kažkur kitose platybėse esanti. Netveriu džiaugsmu. Vakar nešiau išryškinti pirmąją savo gyvenime juostelę ir tas netikėtumas, nekantra ir rezultatas labai džiugina širdį.
Šiandien dar daugiau netikėtumų. Kaip tyčia, žiūrėdama knygų apžvalgą, susimąsčiau, kad niekad nelaimiu knygų. Ir ką jūs sau manot? Po kelių valandų gaunu žinutę, jog laimėjau knygą!!! Ar dėsniai kokie čia suveikė, ar užkalbėjimai, o gal tiesiog Likimo pokštai, bet maniau nuo kėdės nukrisiu iš džiaugsmo. Negana to, jog ir taip netveriu džiaugsmu, staiga, gaunu dar vieną žinutę - kažkoks vaikinukas nori nupiešti mano portretą. Žinoma, sutikau ir apie piešimą padiskutavom.
Tad sėdžiu sau laiminga ir netikiu, kaip viskas gražu. :) Ir neseniai, pamačiusi neapsakomo jautrumo akimirką - džiaugsmo ašaras kito žmogaus akyse vien todėl, kad esu, supratau, jog būti verta. Ypač būti tada, kai kažkam Tavo buvimas suteikia džiaugsmą. Tad ir palinkėsiu tokią gražią dieną - būti.

2014 m. liepos 17 d., ketvirtadienis

summertime sadness

"...kas gi yra mūsų gyvenimas, jeigu ne mielas, keistas, laikinas įprotis būti." S. Parulskis

Tame įprotyje būna paradoksų. Rodos, esu dabar arčiau, kito žmogaus, negu kada nors yra tekę būti, tačiau, kartu esu tokia vieniša, kad norisi staugti vilku. Kai pagalvoju apie vakarus savo namuose, savo virtuvėje, su žvakėmis, vynu, draugėmis ir pokalbiais iki paryčių, akys prisipildo ašarų ir nieko negaliu sau padaryti. Viskas sugriuvo. Beliko tik vakaras, vasara ir žvakės, kurių, vienai būnant, net nesinori uždegti. Kartais būna, kad žmonės atsiranda tik tam tikruose mūsų gyvenimo epizoduose, tačiau, kodėl visi vienu metu ir dingsta? Jei ne užsienin, tai bent jau apsistatome sunkiai nugriaunamom sienom ir artumo visiškai nebelieka. Niekada nemaniau, kad man galėtų trūkti moteriškos draugijos, bet neapsakomai trūksta. Nebėra su kuo papildyti tą įprotį būti mergaitiškais dalykais. Apsipirkinėju, jei ne su draugu, tai viena (nes vyrams tikrai kankynė vaikščioti iš paskos rūbų parduotuvėje), mergaitiškai pasikalbu su savimi mintyse ir tik prisimenu tą nuostabų laiką, kai užtekdavo vien prasitarti, kad trūksta draugijos - ji tuoj atsirasdavo. Plaku save pykčio rykštėmis už praskydimą šįvakar. Tiesiog norėčiau bent vienam vakarui grįžti bent jau į praėjusią vasarą. Į praėjusios vasaros vakarus prie ežero ir pasisėdėjimus mano namuose. negi tai taip daug?

Šio įrašo moralas, tikriausiai, turėtų būti apie tai, kad būtina branginti tai, ką turi. Ir stengtis išsaugoti, nes kitaip galima likti be nieko. Tik su prisiminimais. Kaip, kad likau aš.