2014 m. birželio 25 d., trečiadienis

o kam ta antraštė?

Kodėl žmogus staiga nustoja rašęs? Kodėl po pertraukos sunku eiliuoti mintis (o gal vertėtų sakyt pastebėjimus)? Kodėl apleidžia įkvėpimas?
Tokios mintys sukasi galvoje, bet šis įrašas ne apie tai. :))))
Turbūt apie meilę ar draugystę kalbėta, rašyta, sapnuota, gyventa jau nesuskaičiuojamą daugybę kartų. Bet štai šiandien mąstau apie antrąją. Apie draugystę. Tikrą draugystę, kuriai laikas visiškai nesvarbus, vieta tuo labiau. Kartais štai būna žmonių, su kuriais susitinki po ilgos pertraukos ir bendrauji taip laisvai ir artimai kaip ir prieš tai, kai galimybė susitikti būdavo kasdien. Tai štai. Turiu ir aš tokių draugų. Pavyzdžiui, šiandien lietui pliaupiant, susitikom, sėdėjom sau pavėsinėj, klausėm folkmetalio ir kūrėm planus chuliganus. Jau dabar gyvenu plano įgyvendinimo laukimu. Žinau, kad tuo žmogumi galiu pasitikėti, kad jis tyčia niekuomet manęs nėra nuvylęs ir abejoju, ar nuviltų. Kalbant, juokaujant, širdyje vis džiūgavau, jog turiu tokių draugų. Smagiausia, kai daugelis neiškeičiamų į nieką žmonių, sutikti visiškai netikėtomis aplinkybėmis, su kvailomis bei neteisingomis pirmosiomis nuostatomis. Kai ne kartą keičiau gyvenamąją vietą, kai gyvenimas vertėsi kūliais, kai mano siela vartėsi, kai laikas bėgo, supratau, kad žmonės atsisijoja. Labai nedaug tų, kurie pasiliko su manim ilgam. Kai kurie, jei negali pasilikti fiziškai, pasilieka bent jau sielų bendrystėje. Galbūt pernelyg daug patoso mano kalboje, bet kalbu tikrai nuoširdžiai. :)
Patosas iš kalbos apie meilę ar draugus visiškai dingsta turbūt tik senatvėje. Žmonės laikui bėgant dingsta. Tik tie, kurie išlieka yra verti žodžio "savi". O tie, kurie trumpam užklysta į mūsų gyvenimus, tiesiog negali tapti tikrai savais.

Tiesiog džiaugiuosi. Džiaugiuosi ilgametėmis, gyvuojančiomis draugystėmis. Džiaugiuosi planais chuliganais, muzikiniais atradimais/pasidalinimais ir nuoširdumu.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą