2014 m. birželio 25 d., trečiadienis

o kam ta antraštė?

Kodėl žmogus staiga nustoja rašęs? Kodėl po pertraukos sunku eiliuoti mintis (o gal vertėtų sakyt pastebėjimus)? Kodėl apleidžia įkvėpimas?
Tokios mintys sukasi galvoje, bet šis įrašas ne apie tai. :))))
Turbūt apie meilę ar draugystę kalbėta, rašyta, sapnuota, gyventa jau nesuskaičiuojamą daugybę kartų. Bet štai šiandien mąstau apie antrąją. Apie draugystę. Tikrą draugystę, kuriai laikas visiškai nesvarbus, vieta tuo labiau. Kartais štai būna žmonių, su kuriais susitinki po ilgos pertraukos ir bendrauji taip laisvai ir artimai kaip ir prieš tai, kai galimybė susitikti būdavo kasdien. Tai štai. Turiu ir aš tokių draugų. Pavyzdžiui, šiandien lietui pliaupiant, susitikom, sėdėjom sau pavėsinėj, klausėm folkmetalio ir kūrėm planus chuliganus. Jau dabar gyvenu plano įgyvendinimo laukimu. Žinau, kad tuo žmogumi galiu pasitikėti, kad jis tyčia niekuomet manęs nėra nuvylęs ir abejoju, ar nuviltų. Kalbant, juokaujant, širdyje vis džiūgavau, jog turiu tokių draugų. Smagiausia, kai daugelis neiškeičiamų į nieką žmonių, sutikti visiškai netikėtomis aplinkybėmis, su kvailomis bei neteisingomis pirmosiomis nuostatomis. Kai ne kartą keičiau gyvenamąją vietą, kai gyvenimas vertėsi kūliais, kai mano siela vartėsi, kai laikas bėgo, supratau, kad žmonės atsisijoja. Labai nedaug tų, kurie pasiliko su manim ilgam. Kai kurie, jei negali pasilikti fiziškai, pasilieka bent jau sielų bendrystėje. Galbūt pernelyg daug patoso mano kalboje, bet kalbu tikrai nuoširdžiai. :)
Patosas iš kalbos apie meilę ar draugus visiškai dingsta turbūt tik senatvėje. Žmonės laikui bėgant dingsta. Tik tie, kurie išlieka yra verti žodžio "savi". O tie, kurie trumpam užklysta į mūsų gyvenimus, tiesiog negali tapti tikrai savais.

Tiesiog džiaugiuosi. Džiaugiuosi ilgametėmis, gyvuojančiomis draugystėmis. Džiaugiuosi planais chuliganais, muzikiniais atradimais/pasidalinimais ir nuoširdumu.

2014 m. birželio 23 d., pirmadienis

"Kilau Žaibu, kritau plūgu"

Įrašo pavadinimas - draugų kažkada sugalvotas šūkis apibūdinti festivaliui "Kilkim Žaibu". Baisiai jau prilipo ir šį kartą be galo tiko.
Nuo ko viskas prasidėjo? Tikriausiai nuo paties laukimo, bet kokiu atveju žinojau, jog 15-tų Žaibų praleisti nevalia. Pamačiusi dalyvausiančių grupių sąrašą tik dar labiau tuo įsitikinau. Nepaisant to, kad Žaibų pirmoji diena, deja, dubliavosi su močiutės jubiliejum, šiaip ne taip su draugu pavyko apšilusiems atsidurti Žaibuose. Pirmas vakaras prabėgo be galo greitai. Apsikabinimai su seniai matytais draugais, pasišnekėjimai ir taip toliau. Tikriausiai, pirmąjį vakarą ir tegirdėjau tik savo ilgai lauktąją, išsvajotają, mylimąją Wardruna. Magiją, kurią jie skleidžia sunku ir apibūdinti žodžiais. Laužo, kaip ir praėjusiais metais, deja, nemačiau, vainikų neplukdžiau ir smagių šokių pokių nešokau. :( Ėjome miegot iškart po Wardrunos. Antroji diena prasidėjo, kaip įprasta - pasibastymais, alaus nusipirkimu, ir šiaip ne taip pasirodžiusia saulute. Muzikos prasme, antrąją dieną niekas neįsiminė. Klausėmės daugiau ar mažiau, turbūt visų grupių, žinoma, iš širdies pasilinksminom, bet daugiausia laiko tiesiog leidom su draugais ir naujais pažįstamais. Ir per rankas "mėtoma" (nerandu žodžio tam apibūdinti:D) buvau, ir ant pečių sėdėjau. Vienintelis didžiausias minusas tas, jog pamaišiau, ko nereikia. Taip jau būna, iš vienos pusės draugas siūlo devynerias, kitoj pusėj jau Jack'as su kola tiesias, o kur dar alus ir vynas... Nemaišykit, vaikai. Sena, auksinė taisyklė. Ypač jei nesat pratę prie stiprių gėrimų. Tad štai dėl šios priežasties, trečios, vos ne geriausios festivalio dienos teko visiškai atsisakyti ir keliauti namo. Bet kokiu atveju, net ir su mažytėm nuoskaudom, festivalis užskaitytas. Tik va, greit baigėsi. O, gaila... Jau laukiu kitų metų.
Na, o dabar emocionaliai ir fiziškai ruošiuosi festivaliui "Jotvos vartai". Pagaliau jaučiu vasarą!!!
Kaip vasarą leidžiat jūs? :)