2014 m. gegužės 15 d., ketvirtadienis

haha

Sėdžiu, gurkšnoju per klaidą persaldintą kavą ir mąstau, kaip nesinori niekur eiti. Na, bent jau dabar. Žinau, turėčiau suskubti, juk už pusvalandžio teks išeiti, o aš tik sėdžiu, žiūriu į vieną tašką ir dėlioju dėlionę mintyse. Greičiausiai, iš tolimų sapnų atplaišų ir realybės suvokimo. Šįryt esu apatiška viskam, norėčiau viską mesti, susikrauti varganus daiktelius į kuprinę ir keliauti kur tik akys mato - nors ir į kitą pasaulio kraštą. Vis teisinuosi pati sau, kad man gera, esu laiminga, ir nežinau ar tai tikrai teisinga. Ar tai teisinga prieš mane? Taip, aš šypsausi dažniau, nei kada anksčiau, man gera matyti šalia miegančias, užmerktas, mylinčias akis. Tik, kai lieku viena, pradedu jausti, kad kažkas negerai su manimi. Džiaugiuosi dėl suteiktų galimybių, nors ne visomis naudojuosi, noriu imti iš gyvenimo viską, bet imu tik menką dalį. Noriu rašyti, bet tam reikia sukaupti jėgas. Et, tas gyvenimas pilnas paradoksų. Bet pažvelkime iš gerosios pusės: šiandien straksėsiu į etnokultūros centrą paklausyt Kamanių šilelio. :) Jau parkeliauja Juodaragio bilietai (dėl ko vis negaliu patikėt, nes prieš tai tik svajodavau ten būti, o dabar svajonės tampa realybe...), parkeliauja ir pora knygų, kurias užsisakiau, neištvėrusi. (Juk nuolaidos, juk čia KNYGOS, juk man tikrai reikia...)

Laikas išspaust šypsnį, apsirengt ir keliaut į švedų paskaitą.



O čia tiesiog saviironiškai kandžiojuos. :>

2014 m. gegužės 4 d., sekmadienis

apie mamas mąstau ir aš šiandien

Viskas mirga marga sveikinimais motinoms. Atrodo, lyg tik šiandien reikia prisiminti jas ir nunešti gėlių, pasakyti kažką gražaus, kad mylim, kad dėkojam, kokios jos nuostabios ir rūpestingos. Juk metuose yra ne viena diena. Ir jų rūpestis bei meilė yra ne vienos dienos įvykis, jos myli ir rūpinasi visą gyvenimą.(Bent jau dažniausiai). Žinoma, neneigsiu, mamą ir močiutę pasveikinau ir aš, tačiau nepamirštu Joms pasakyti ir paprastą dieną "ačiū už rūpestį" ar "myliu", o gal "pasiilgau". Taip gera tuomet išgirsti džiaugsmą ir susijaudinimą Jų atsakymuose: aš tave taip pat. Tiesiog nereikia Jų (močiučių, mamų, tetų ar visų kitų brangių žmonių) pamiršti ir šiokią dieną. Juk nesunku ir gėlę pievoj nuskinti bet kada vien tam, kad parodytume, jog Jas mylim ir prisimenam, jog esame be galo dėkingi už tai, kas esame ir, apskritai, kad esame! Tegu mylimi žmonės aplink mus žydi ir švyti, o ne vysta iš ilgesio ir jausmo, jog yra pamiršti ir nereikalingi. :>