2014 m. balandžio 24 d., ketvirtadienis

apie didingus užmojus, kurie netampa didingais

Didingi užmojai - menkos pastangos. Rodos, trokštu turėti gerus santykius su žmonėmis, bet geriau sekasi bendraut su katėmis, kurioms, be visa ko, esu alergiška. Trykšta ašaros, kai niekas to nemato dėl to, ko nėra. Visada "bijau", "nesugebėsiu", "aš to nemoku" ir taip toliau, nors iš tikro sugebėsiu, ir moku kažkur giliai viduje, nes kai galiausiai kažką padarau, sulaukiu žodžių (žinoma ne visada, niekas nebūna "visada") - "Tai vienas geriausių darbų ir man gaila mažinti balą už vėlavimą". Turbūt ką jau ką, bet prokrastinaciją įvaldžiau neapsakomai gerai. Sunku, kai pati su savim kovoju ir nesugebu apkaltinti aplinkos ar ko kito, nes jaučiu, kad niekas kitas, tik aš kažką darau, kas man pačiai trukdo jausti pilnatvę. Sakyčiau trukdo būti laiminga, bet velniai žino ar būtent laimės aš siekiu gyvenime, apžvelgiant pastaruosius metus, dažnai atrodo, kad ne laimė man suteikia pilnatvės jausmą, o būtent kažkokia kančia. Ir, mano skurdžia, maža, bet labai mano pačios sureikšminta nuomone, harmonijos nėra ten, kur lygiai nėra kančios ir laimės. Juk laimingam užsibūti nuobodu, negi ne? Teisinu save, tikriausiai. Nagrinėjant psichoanalizės metodą (kuris jėzusmarija, kuriais netikiu, žiauriai faking osom), supratau, kad mano palydovai yra regresija ir neigimas. Neigimas visuomet įsikibęs man į parankę. Turbūt mano draugai galėtų skaičiuoti kiek kartų per dieną aš jiems pasakau "ne" ir stebėti mušamus rekordus, kaip mokykloje, fizikos mokytojai sakant "yra" kiekviename sakinyje tai darė klasiokai. Negatyvas - pozityvas. Sapnas - realybė. Meilė - neapykanta. VELNIOP VISUS ŽODŽIUS, VELNIOP VISAS SĄVOKAS IR NETGI VELNIOP PRIEŠPRIEŠAS!