2014 m. sausio 30 d., ketvirtadienis

nežinau, visa tai tiesa ar dar vienas melas.

Turbūt ne pirmą, ir ne paskutinį kartą šaukiu mintyse "I don't care, I don't care"... Ir galvoju, įtikėsiu ar ne.

Vienintelis didžiausias mano praradimas - trumpam užtemusi mano pasaka, į kurią tiek kartų buvo kėsintasi. Tik gal ji raganiškai nemirtinga. Ji tiesiog ima kaskart ir prisikelia, tik veikėjų ratas mažėja. Gal tiksliau, derėtų pasakyt, potencialių veikėjų... ir smalsu pačiai, kas dabar mano pasaką užpildys? laukų gėlėmis dvelkianti laisvė? O gal gal... tu, nešinas laukų gėle tam, kad perbrauktum švelniai man skruostą ir ją į plaukus įsegtum? A... o kas tas tu? jau ir nebežinau. Galbūt tas, kur gyveni tik mano sapnuose, galbūt tas, kuris iškeptų man dar vieną pyragą, nes o dangau, koks skanus pastarasis buvo! o galbūt... galbūt tas, kuris gerbia mane vien už tai, kad esu, kokia esu. o galbūt nė vienas iš šių. galbūt aš pati sau ir tik dėl savęs būsiu. gal jau vėl po truputį išmokau tokia būti. nors, it keturiolikmetė, laukiu žinutės, laukiu kokio nors bent menkiausio ženklo.

o dabar nurimus apčy pliūpsniams, laiminga sau gurkšnoju kavą kamputy ir įsivaizduoju, kaip greit ją gurkšnosiu ne viena.

(atleisk, nemokėjau laukti. nes jaučiu, kad nebeverta. negaliu laukti visą gyvenimą, tiesą pasakius, negaliu laukti daugiau net ir mėnesį. laukimas senka iš pirštų.)





("tu išmok gyvent be manęs, aš išmoksiu gyvent be tavęs." turbūt liksiu dėkinga už patarimą.)


http://www.youtube.com/watch?v=3eBroYj_Qv0

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą