2014 m. sausio 20 d., pirmadienis

klausausi tik laikrodžio tiksėjimo.

mintis-žodis-veiksmas.

Pats tikriausias mano gyvenimo principas. Viskas netikėtai ir išsipildo. To, kas buvo ir kaip buvo, jau, deja, nepakeisiu. Žinau tik tai, jog galiu pakeisti ateitį, keisdama dabartį. Mano ateitis priklauso tik nuo manęs pačios, niekas nepaims už rankutės ir nenuves ten, kur reikia. Neparodys (o ir neįrodys) to, ką privalau pamatyti...

viskas iš tikrųjų, dar labiau susipainiojo, nerandu savy vietos. aplinkui nuojautų dvasios skraido. ir labiausiai kamuoja klausimas: kodėl tada, kai pasitrauki, tave pririša ir traukia atgal? kuo bereikia tą virvę nutraukti? aš stengiausi, bet ten tik vėl atsirado naujas mazgas ir virvė vėl it nauja.

blogiausia tai, kokiu banalybių šaltiniu palikau. net ironijos atsargos pas mane senka...





Ką aš tokio baisaus padariau? nejaugi nuoširdžiai pamilti yra nuodėmė?

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą