2014 m. sausio 30 d., ketvirtadienis

nežinau, visa tai tiesa ar dar vienas melas.

Turbūt ne pirmą, ir ne paskutinį kartą šaukiu mintyse "I don't care, I don't care"... Ir galvoju, įtikėsiu ar ne.

Vienintelis didžiausias mano praradimas - trumpam užtemusi mano pasaka, į kurią tiek kartų buvo kėsintasi. Tik gal ji raganiškai nemirtinga. Ji tiesiog ima kaskart ir prisikelia, tik veikėjų ratas mažėja. Gal tiksliau, derėtų pasakyt, potencialių veikėjų... ir smalsu pačiai, kas dabar mano pasaką užpildys? laukų gėlėmis dvelkianti laisvė? O gal gal... tu, nešinas laukų gėle tam, kad perbrauktum švelniai man skruostą ir ją į plaukus įsegtum? A... o kas tas tu? jau ir nebežinau. Galbūt tas, kur gyveni tik mano sapnuose, galbūt tas, kuris iškeptų man dar vieną pyragą, nes o dangau, koks skanus pastarasis buvo! o galbūt... galbūt tas, kuris gerbia mane vien už tai, kad esu, kokia esu. o galbūt nė vienas iš šių. galbūt aš pati sau ir tik dėl savęs būsiu. gal jau vėl po truputį išmokau tokia būti. nors, it keturiolikmetė, laukiu žinutės, laukiu kokio nors bent menkiausio ženklo.

o dabar nurimus apčy pliūpsniams, laiminga sau gurkšnoju kavą kamputy ir įsivaizduoju, kaip greit ją gurkšnosiu ne viena.

(atleisk, nemokėjau laukti. nes jaučiu, kad nebeverta. negaliu laukti visą gyvenimą, tiesą pasakius, negaliu laukti daugiau net ir mėnesį. laukimas senka iš pirštų.)





("tu išmok gyvent be manęs, aš išmoksiu gyvent be tavęs." turbūt liksiu dėkinga už patarimą.)


http://www.youtube.com/watch?v=3eBroYj_Qv0

2014 m. sausio 25 d., šeštadienis

:}

"Buvo pasaka...buvo ir baigės..."

Pasakos ir baigiasi tada, kai pamatai, koks žmogus yra iš tikrųjų. O kartais žmogus būna visai kitoks, nei apsimetė. Nors ir per gėlą, bet gera tai suvokti. Gera suvokti, kad ne aš buvau griaunamoji jėga, o kito žmogaus melas. :>

O dabar jau galiu nuoširdžiai nusišypsoti, nes atsirado žmonių, kurie man pyragus kepa ir kava vaišina, kurie klauso, kurie nuoširdžiai su manimi bendrauja.

Iš dalies apmaudu, kad viskas pasibaigė būtent taip ir, kad pasibaigė...bet kartais kitaip neįmanoma.




panašu, kad į širdį parsibeldžia Pavasaris.:))

2014 m. sausio 20 d., pirmadienis

klausausi tik laikrodžio tiksėjimo.

mintis-žodis-veiksmas.

Pats tikriausias mano gyvenimo principas. Viskas netikėtai ir išsipildo. To, kas buvo ir kaip buvo, jau, deja, nepakeisiu. Žinau tik tai, jog galiu pakeisti ateitį, keisdama dabartį. Mano ateitis priklauso tik nuo manęs pačios, niekas nepaims už rankutės ir nenuves ten, kur reikia. Neparodys (o ir neįrodys) to, ką privalau pamatyti...

viskas iš tikrųjų, dar labiau susipainiojo, nerandu savy vietos. aplinkui nuojautų dvasios skraido. ir labiausiai kamuoja klausimas: kodėl tada, kai pasitrauki, tave pririša ir traukia atgal? kuo bereikia tą virvę nutraukti? aš stengiausi, bet ten tik vėl atsirado naujas mazgas ir virvė vėl it nauja.

blogiausia tai, kokiu banalybių šaltiniu palikau. net ironijos atsargos pas mane senka...





Ką aš tokio baisaus padariau? nejaugi nuoširdžiai pamilti yra nuodėmė?

2014 m. sausio 15 d., trečiadienis

~.~

norėčiau tapti mūza. To ir palinkėsiu sau paskutinį vakarą, prieš dvidešimtąjį gimtadienį. juk tokia gražia proga galėčiau pabūt mūza bent penkioms minutėms? juk galėtum parašyti man meilės laišką? juk galėtum? pasidėčiau jį prie lovos ir skaityčiau kas vakarą.
noriu būti kitokia. noriu būti verta meilės laiškų, noriu skleisti gėrį. noriu, kad, kai manęs nėra, kažkam manęs trūktų. juk paprasti ir žemiški tie mano norai? juk man galima norėti?

"bandau suprasti tave. žinau, kad nebus su tavim lengva. tačiau bus ryšku, raišku, tik su tavim galėsiu patirt, ko nė su viena. nė su viena juk ir nebuvau. tu juk visas jas sudeginai vienu blakstienos virptelėjimu. nes – tu. net dangus, palyginti su tavim, – sudegęs degtukas." K. Navakas

norėčiau būti tokia, kad net dangus, palyginti su manimi būtų tik sudegęs degtukas.



širdis kaukia prieš pilnatį.

2014 m. sausio 12 d., sekmadienis

šiandien leidžiu sau jausti švelniai.

"tu tampi metafora, mieloji. tai ir tapk." K. Navakas

mintu poezija ir citatomis. norisi skaityti tol, kol pati iš tiesų tapsiu tik metafora ir staiga vėjas išnešios mano dulkes.

tik prieš išnykdama, apkabinčiau tave. (jį?). ir galėtų nešt mane velniai žino kur, nors ir už jūrų marių.



...mano lopšy,
mano mira ir smilkalai,
mano balse,
mano teisėjau,
mano šventasis,
mieliausias mano svajotojau,
mano ilgesy,
mano siela,
mano nervai,
auksinis mano veidrodi,
mano rubine,
mano alyvos fleita,
mano erškėčių vainike,
tūkstantis mano stebuklų,
mano mokytojau ir mokiny,
labiau už viską, kas pagalvota ar sugalvota,
myliu tave. Tau atiteks mano siela.

Henriette Vogel - Heinrichui von Kleistui

...arba klausausi, kaip sielos vaikšto.

Viskas telpa rankinėje arba...Likimas mėgsta ironizuoti


Rankinėje visada atsiras vietos
knygai.
Apie nemiegotas naktis,
apie su tavim neišgertą vyną,
apie pokalbius paryčiais,
tuos, kur apie meną...
galbūt ir gyvenimo...
Apie naujus mano batelius
su kaspinėliais,
kurių tu nebematysi,
apie mano akis, kupinas laukimo,
apie mano sudraskytą vidų.
Rankinėje visada atsiras vietos...


(nebežinau net kiek manęs mano guoly. čia tiek daug vienatvės, kad sunku įsitekti...)


2014 m. sausio 4 d., šeštadienis

26665

"Viskas gerai, tik plyšta širdis." Tai tiek. Plyšta. Suplyšo. Koks skirtumas. Kam tai rūpi. Visi žodžiai užstrigo gerklėje. Nebegaliu nieko pasakyti, skausmas garsesnis už mano mintis ar žodžius. Norėčiau pabusti iš šito košmaro. Tiesiog pabusti ir tiek.




Pasitraukiu. Dedu tašką. Šįkart tikrai.