2014 m. rugsėjo 26 d., penktadienis

Kažkaip pozityviai.

Apie laisvų rytų scenarijus.

Scenarijus, jei būčiau viena: prasimerkiu, tingiai išsirangau iš lovos, nušlepsiu virtuvėn, užkaičiu virdulį, įsidedu kavos, užpilu vandenį ir įsidedu cukraus, tada mąstau, kokia vieniša esu ir kokia neskani kava.

Scenarijus, kai esu ne viena: mane pažadina 5:30 ryto, kad pabučiuotų, eidamas į darbą, apibaria, kad visą naktį spardžiausi ir jam sapnuojant košmarą, nesileidau apkabinama, padeda kavos puodelį, skirtą man, prie lovos ir išeina. Atsibundu gerokai vėliau, mąstau apie tai, kad reikia eiti pasidaryt kavos, o tada gaunu žinutę, kad kava seniausiai manęs jau laukia prie lovos, pasižiūriu - akurat! Nors ir šalta, bet skani, nes ją dariausi ne aš. Tada gaunu keletą keistų, bet labai džiuginančių žinučių ir laiminga pradedu dieną.

Iš tikro šio įrašo prasmė visai ne kava. Nors jai ir suteikiu daug prasmės. Skani kava man panašiai, kaip meilės įrodymas. :))) Prasmė iš tikro laimė ir tai, kaip ją matai. Jeigu grįžčiau lygiai metus atgal į šią dieną, man būtų liūdna. Bet šiandien aš šypsausi, nes pagaliau jaučiu harmoniją viduje. Pradėjau jausti gyvenimą ir jį gyventi. Supratau, ką reiškia pradėti veikti. Mažais mažais žingsneliais pradėjau judėti ir pagaliau jaučiuosi patenkinta tuo, kas esu ir ką turiu šiandien. Pagaliau įsileidau žmones, kurie, kaip kai kurie prisipažino, metus laukė, kol aš juos įsileisiu. Turiu krūvas naujų knygų, kurios nori būt perskaitytos. Viskas kažkaip gražu. Nors ir ruduo.

Net, jeigu ryt ir verkčiau, aš žinosiu, kad laimės kaina nėra tokia neaprėpiamai didelė.

2014 m. liepos 28 d., pirmadienis

klausaus tolyn nuo tavęs.

O kiek kartų bėgta nuo meilės.
Nuo savęs.
Nuo laimės.
Nes visad visko, rodos, reikėjo daugiau. Netgi savęs.

2014 m. liepos 23 d., trečiadienis

Džiaugsmas būti

Turbūt jau tapo tradicija, jog gerdama rytinę kavą, užsimanau kažką rašyti. Nors rytinę kavą turėjau gerti daug anksčiau, nes kėliausi gal 5-tą, nebegalėjau užmigti, skaičiau, žiūrėjau knygų apžvalgą, niurzgėjau, apie daugelį dalykų mąsčiau. Mąsčiau apie norą rašyti, fotografuoti, kažką aktyviai veikti, apie tai, kaip įprasminti mylėjimą. Galiausiai, supratau, kad gyventi gera! Žinote kodėl gera? Nes, kai jau netenki kažkokių vilčių, grauži save ir aplinkinius, tavo gyvenimas staiga pasikeičia. Galbūt, gavus paprastą žinutę, galbūt kažkąm pamerkus akį. Ne tai svarbu. Svarbiausia tai, kas nutinka viduje ir išorėje. Galiausiai myliu, esu mylima, galiu apkabinti, net susiraukti ir žinau, kad vis tiek būsiu mylima ne mažiau. Argi tai nėra tikroji laimė? Ir, kita vertus, ar tada, kai patiki pasauliu ir jame slypinčiais gėrio grūdais, staiga jis tau neatsiveria visa grožybe?
Jau vien šiandien jaučiuosi kažkur kitose platybėse esanti. Netveriu džiaugsmu. Vakar nešiau išryškinti pirmąją savo gyvenime juostelę ir tas netikėtumas, nekantra ir rezultatas labai džiugina širdį.
Šiandien dar daugiau netikėtumų. Kaip tyčia, žiūrėdama knygų apžvalgą, susimąsčiau, kad niekad nelaimiu knygų. Ir ką jūs sau manot? Po kelių valandų gaunu žinutę, jog laimėjau knygą!!! Ar dėsniai kokie čia suveikė, ar užkalbėjimai, o gal tiesiog Likimo pokštai, bet maniau nuo kėdės nukrisiu iš džiaugsmo. Negana to, jog ir taip netveriu džiaugsmu, staiga, gaunu dar vieną žinutę - kažkoks vaikinukas nori nupiešti mano portretą. Žinoma, sutikau ir apie piešimą padiskutavom.
Tad sėdžiu sau laiminga ir netikiu, kaip viskas gražu. :) Ir neseniai, pamačiusi neapsakomo jautrumo akimirką - džiaugsmo ašaras kito žmogaus akyse vien todėl, kad esu, supratau, jog būti verta. Ypač būti tada, kai kažkam Tavo buvimas suteikia džiaugsmą. Tad ir palinkėsiu tokią gražią dieną - būti.

2014 m. liepos 17 d., ketvirtadienis

summertime sadness

"...kas gi yra mūsų gyvenimas, jeigu ne mielas, keistas, laikinas įprotis būti." S. Parulskis

Tame įprotyje būna paradoksų. Rodos, esu dabar arčiau, kito žmogaus, negu kada nors yra tekę būti, tačiau, kartu esu tokia vieniša, kad norisi staugti vilku. Kai pagalvoju apie vakarus savo namuose, savo virtuvėje, su žvakėmis, vynu, draugėmis ir pokalbiais iki paryčių, akys prisipildo ašarų ir nieko negaliu sau padaryti. Viskas sugriuvo. Beliko tik vakaras, vasara ir žvakės, kurių, vienai būnant, net nesinori uždegti. Kartais būna, kad žmonės atsiranda tik tam tikruose mūsų gyvenimo epizoduose, tačiau, kodėl visi vienu metu ir dingsta? Jei ne užsienin, tai bent jau apsistatome sunkiai nugriaunamom sienom ir artumo visiškai nebelieka. Niekada nemaniau, kad man galėtų trūkti moteriškos draugijos, bet neapsakomai trūksta. Nebėra su kuo papildyti tą įprotį būti mergaitiškais dalykais. Apsipirkinėju, jei ne su draugu, tai viena (nes vyrams tikrai kankynė vaikščioti iš paskos rūbų parduotuvėje), mergaitiškai pasikalbu su savimi mintyse ir tik prisimenu tą nuostabų laiką, kai užtekdavo vien prasitarti, kad trūksta draugijos - ji tuoj atsirasdavo. Plaku save pykčio rykštėmis už praskydimą šįvakar. Tiesiog norėčiau bent vienam vakarui grįžti bent jau į praėjusią vasarą. Į praėjusios vasaros vakarus prie ežero ir pasisėdėjimus mano namuose. negi tai taip daug?

Šio įrašo moralas, tikriausiai, turėtų būti apie tai, kad būtina branginti tai, ką turi. Ir stengtis išsaugoti, nes kitaip galima likti be nieko. Tik su prisiminimais. Kaip, kad likau aš.

2014 m. birželio 25 d., trečiadienis

o kam ta antraštė?

Kodėl žmogus staiga nustoja rašęs? Kodėl po pertraukos sunku eiliuoti mintis (o gal vertėtų sakyt pastebėjimus)? Kodėl apleidžia įkvėpimas?
Tokios mintys sukasi galvoje, bet šis įrašas ne apie tai. :))))
Turbūt apie meilę ar draugystę kalbėta, rašyta, sapnuota, gyventa jau nesuskaičiuojamą daugybę kartų. Bet štai šiandien mąstau apie antrąją. Apie draugystę. Tikrą draugystę, kuriai laikas visiškai nesvarbus, vieta tuo labiau. Kartais štai būna žmonių, su kuriais susitinki po ilgos pertraukos ir bendrauji taip laisvai ir artimai kaip ir prieš tai, kai galimybė susitikti būdavo kasdien. Tai štai. Turiu ir aš tokių draugų. Pavyzdžiui, šiandien lietui pliaupiant, susitikom, sėdėjom sau pavėsinėj, klausėm folkmetalio ir kūrėm planus chuliganus. Jau dabar gyvenu plano įgyvendinimo laukimu. Žinau, kad tuo žmogumi galiu pasitikėti, kad jis tyčia niekuomet manęs nėra nuvylęs ir abejoju, ar nuviltų. Kalbant, juokaujant, širdyje vis džiūgavau, jog turiu tokių draugų. Smagiausia, kai daugelis neiškeičiamų į nieką žmonių, sutikti visiškai netikėtomis aplinkybėmis, su kvailomis bei neteisingomis pirmosiomis nuostatomis. Kai ne kartą keičiau gyvenamąją vietą, kai gyvenimas vertėsi kūliais, kai mano siela vartėsi, kai laikas bėgo, supratau, kad žmonės atsisijoja. Labai nedaug tų, kurie pasiliko su manim ilgam. Kai kurie, jei negali pasilikti fiziškai, pasilieka bent jau sielų bendrystėje. Galbūt pernelyg daug patoso mano kalboje, bet kalbu tikrai nuoširdžiai. :)
Patosas iš kalbos apie meilę ar draugus visiškai dingsta turbūt tik senatvėje. Žmonės laikui bėgant dingsta. Tik tie, kurie išlieka yra verti žodžio "savi". O tie, kurie trumpam užklysta į mūsų gyvenimus, tiesiog negali tapti tikrai savais.

Tiesiog džiaugiuosi. Džiaugiuosi ilgametėmis, gyvuojančiomis draugystėmis. Džiaugiuosi planais chuliganais, muzikiniais atradimais/pasidalinimais ir nuoširdumu.

2014 m. birželio 23 d., pirmadienis

"Kilau Žaibu, kritau plūgu"

Įrašo pavadinimas - draugų kažkada sugalvotas šūkis apibūdinti festivaliui "Kilkim Žaibu". Baisiai jau prilipo ir šį kartą be galo tiko.
Nuo ko viskas prasidėjo? Tikriausiai nuo paties laukimo, bet kokiu atveju žinojau, jog 15-tų Žaibų praleisti nevalia. Pamačiusi dalyvausiančių grupių sąrašą tik dar labiau tuo įsitikinau. Nepaisant to, kad Žaibų pirmoji diena, deja, dubliavosi su močiutės jubiliejum, šiaip ne taip su draugu pavyko apšilusiems atsidurti Žaibuose. Pirmas vakaras prabėgo be galo greitai. Apsikabinimai su seniai matytais draugais, pasišnekėjimai ir taip toliau. Tikriausiai, pirmąjį vakarą ir tegirdėjau tik savo ilgai lauktąją, išsvajotają, mylimąją Wardruna. Magiją, kurią jie skleidžia sunku ir apibūdinti žodžiais. Laužo, kaip ir praėjusiais metais, deja, nemačiau, vainikų neplukdžiau ir smagių šokių pokių nešokau. :( Ėjome miegot iškart po Wardrunos. Antroji diena prasidėjo, kaip įprasta - pasibastymais, alaus nusipirkimu, ir šiaip ne taip pasirodžiusia saulute. Muzikos prasme, antrąją dieną niekas neįsiminė. Klausėmės daugiau ar mažiau, turbūt visų grupių, žinoma, iš širdies pasilinksminom, bet daugiausia laiko tiesiog leidom su draugais ir naujais pažįstamais. Ir per rankas "mėtoma" (nerandu žodžio tam apibūdinti:D) buvau, ir ant pečių sėdėjau. Vienintelis didžiausias minusas tas, jog pamaišiau, ko nereikia. Taip jau būna, iš vienos pusės draugas siūlo devynerias, kitoj pusėj jau Jack'as su kola tiesias, o kur dar alus ir vynas... Nemaišykit, vaikai. Sena, auksinė taisyklė. Ypač jei nesat pratę prie stiprių gėrimų. Tad štai dėl šios priežasties, trečios, vos ne geriausios festivalio dienos teko visiškai atsisakyti ir keliauti namo. Bet kokiu atveju, net ir su mažytėm nuoskaudom, festivalis užskaitytas. Tik va, greit baigėsi. O, gaila... Jau laukiu kitų metų.
Na, o dabar emocionaliai ir fiziškai ruošiuosi festivaliui "Jotvos vartai". Pagaliau jaučiu vasarą!!!
Kaip vasarą leidžiat jūs? :)

2014 m. gegužės 15 d., ketvirtadienis

haha

Sėdžiu, gurkšnoju per klaidą persaldintą kavą ir mąstau, kaip nesinori niekur eiti. Na, bent jau dabar. Žinau, turėčiau suskubti, juk už pusvalandžio teks išeiti, o aš tik sėdžiu, žiūriu į vieną tašką ir dėlioju dėlionę mintyse. Greičiausiai, iš tolimų sapnų atplaišų ir realybės suvokimo. Šįryt esu apatiška viskam, norėčiau viską mesti, susikrauti varganus daiktelius į kuprinę ir keliauti kur tik akys mato - nors ir į kitą pasaulio kraštą. Vis teisinuosi pati sau, kad man gera, esu laiminga, ir nežinau ar tai tikrai teisinga. Ar tai teisinga prieš mane? Taip, aš šypsausi dažniau, nei kada anksčiau, man gera matyti šalia miegančias, užmerktas, mylinčias akis. Tik, kai lieku viena, pradedu jausti, kad kažkas negerai su manimi. Džiaugiuosi dėl suteiktų galimybių, nors ne visomis naudojuosi, noriu imti iš gyvenimo viską, bet imu tik menką dalį. Noriu rašyti, bet tam reikia sukaupti jėgas. Et, tas gyvenimas pilnas paradoksų. Bet pažvelkime iš gerosios pusės: šiandien straksėsiu į etnokultūros centrą paklausyt Kamanių šilelio. :) Jau parkeliauja Juodaragio bilietai (dėl ko vis negaliu patikėt, nes prieš tai tik svajodavau ten būti, o dabar svajonės tampa realybe...), parkeliauja ir pora knygų, kurias užsisakiau, neištvėrusi. (Juk nuolaidos, juk čia KNYGOS, juk man tikrai reikia...)

Laikas išspaust šypsnį, apsirengt ir keliaut į švedų paskaitą.



O čia tiesiog saviironiškai kandžiojuos. :>

2014 m. gegužės 4 d., sekmadienis

apie mamas mąstau ir aš šiandien

Viskas mirga marga sveikinimais motinoms. Atrodo, lyg tik šiandien reikia prisiminti jas ir nunešti gėlių, pasakyti kažką gražaus, kad mylim, kad dėkojam, kokios jos nuostabios ir rūpestingos. Juk metuose yra ne viena diena. Ir jų rūpestis bei meilė yra ne vienos dienos įvykis, jos myli ir rūpinasi visą gyvenimą.(Bent jau dažniausiai). Žinoma, neneigsiu, mamą ir močiutę pasveikinau ir aš, tačiau nepamirštu Joms pasakyti ir paprastą dieną "ačiū už rūpestį" ar "myliu", o gal "pasiilgau". Taip gera tuomet išgirsti džiaugsmą ir susijaudinimą Jų atsakymuose: aš tave taip pat. Tiesiog nereikia Jų (močiučių, mamų, tetų ar visų kitų brangių žmonių) pamiršti ir šiokią dieną. Juk nesunku ir gėlę pievoj nuskinti bet kada vien tam, kad parodytume, jog Jas mylim ir prisimenam, jog esame be galo dėkingi už tai, kas esame ir, apskritai, kad esame! Tegu mylimi žmonės aplink mus žydi ir švyti, o ne vysta iš ilgesio ir jausmo, jog yra pamiršti ir nereikalingi. :>

2014 m. balandžio 24 d., ketvirtadienis

apie didingus užmojus, kurie netampa didingais

Didingi užmojai - menkos pastangos. Rodos, trokštu turėti gerus santykius su žmonėmis, bet geriau sekasi bendraut su katėmis, kurioms, be visa ko, esu alergiška. Trykšta ašaros, kai niekas to nemato dėl to, ko nėra. Visada "bijau", "nesugebėsiu", "aš to nemoku" ir taip toliau, nors iš tikro sugebėsiu, ir moku kažkur giliai viduje, nes kai galiausiai kažką padarau, sulaukiu žodžių (žinoma ne visada, niekas nebūna "visada") - "Tai vienas geriausių darbų ir man gaila mažinti balą už vėlavimą". Turbūt ką jau ką, bet prokrastinaciją įvaldžiau neapsakomai gerai. Sunku, kai pati su savim kovoju ir nesugebu apkaltinti aplinkos ar ko kito, nes jaučiu, kad niekas kitas, tik aš kažką darau, kas man pačiai trukdo jausti pilnatvę. Sakyčiau trukdo būti laiminga, bet velniai žino ar būtent laimės aš siekiu gyvenime, apžvelgiant pastaruosius metus, dažnai atrodo, kad ne laimė man suteikia pilnatvės jausmą, o būtent kažkokia kančia. Ir, mano skurdžia, maža, bet labai mano pačios sureikšminta nuomone, harmonijos nėra ten, kur lygiai nėra kančios ir laimės. Juk laimingam užsibūti nuobodu, negi ne? Teisinu save, tikriausiai. Nagrinėjant psichoanalizės metodą (kuris jėzusmarija, kuriais netikiu, žiauriai faking osom), supratau, kad mano palydovai yra regresija ir neigimas. Neigimas visuomet įsikibęs man į parankę. Turbūt mano draugai galėtų skaičiuoti kiek kartų per dieną aš jiems pasakau "ne" ir stebėti mušamus rekordus, kaip mokykloje, fizikos mokytojai sakant "yra" kiekviename sakinyje tai darė klasiokai. Negatyvas - pozityvas. Sapnas - realybė. Meilė - neapykanta. VELNIOP VISUS ŽODŽIUS, VELNIOP VISAS SĄVOKAS IR NETGI VELNIOP PRIEŠPRIEŠAS!

2014 m. kovo 1 d., šeštadienis

apie Pavasarį. :) šypt

Myliu Pavasarį. Gyvenu Pavasary. Jaučiu jį visa savimi ir širdy visur jį nešiojuosi. Juk taip gera jau pačią pirmąją Pavasario dieną pasileisti plaukus ir jausti Vėją juose. Ir ne bet kokį, o būtent Pavasario. Jis specifinis, rodos, tik ir šnabžda, kad laikas atsibusti ne tik gamtai, bet ir pačiam žmogui. Nusišypsoti, pamąstyti apie tai, kad dar viena žiema jau išgyventa, kad liūdesys, persmelktas šalčiu, jau už nugaros... Įkvėpti to Pavasario kvapo ir pajusti, kaip grįžta kūrybinės jėgos. Tik ir norisi kurti, įkvėpti, mylėti, džiaugtis, šypsotis ir flirtuoti su Vėju. "Kol Pavasaris vynui sudie..." :)))

2014 m. vasario 25 d., antradienis

oh darling darling

Oh darling, darling,
What have I done?
Well I've been away from you too long
And all my days have turned to darkness
And I believe my heart has turned to stone...

O, kad aš galėčiau suprasti save bent kartą. Ir pamiršus visas abejones panirti į tai, kas galėtų būti mano laimė. O jei? Ak, o jei? Kartais neapleidžia mintis, kad meluoju viskam aplinkui. Meluoju netgi sapnuose. Nors persiplėšk pusiau...

Protas ir širdis, kaip visada, įtemptai kaunasi. Kai, rodos, protas nugali ir viską suimi į savo rankas, staiga vėl kažkas tokio nutinka ir vėl nusvyra rankos. Ratas vis sukas ir sukas. Tad, kaip sukurti harmoniją savyje ir aplink save, kai esu visiškas chaosas?




2014 m. sausio 30 d., ketvirtadienis

nežinau, visa tai tiesa ar dar vienas melas.

Turbūt ne pirmą, ir ne paskutinį kartą šaukiu mintyse "I don't care, I don't care"... Ir galvoju, įtikėsiu ar ne.

Vienintelis didžiausias mano praradimas - trumpam užtemusi mano pasaka, į kurią tiek kartų buvo kėsintasi. Tik gal ji raganiškai nemirtinga. Ji tiesiog ima kaskart ir prisikelia, tik veikėjų ratas mažėja. Gal tiksliau, derėtų pasakyt, potencialių veikėjų... ir smalsu pačiai, kas dabar mano pasaką užpildys? laukų gėlėmis dvelkianti laisvė? O gal gal... tu, nešinas laukų gėle tam, kad perbrauktum švelniai man skruostą ir ją į plaukus įsegtum? A... o kas tas tu? jau ir nebežinau. Galbūt tas, kur gyveni tik mano sapnuose, galbūt tas, kuris iškeptų man dar vieną pyragą, nes o dangau, koks skanus pastarasis buvo! o galbūt... galbūt tas, kuris gerbia mane vien už tai, kad esu, kokia esu. o galbūt nė vienas iš šių. galbūt aš pati sau ir tik dėl savęs būsiu. gal jau vėl po truputį išmokau tokia būti. nors, it keturiolikmetė, laukiu žinutės, laukiu kokio nors bent menkiausio ženklo.

o dabar nurimus apčy pliūpsniams, laiminga sau gurkšnoju kavą kamputy ir įsivaizduoju, kaip greit ją gurkšnosiu ne viena.

(atleisk, nemokėjau laukti. nes jaučiu, kad nebeverta. negaliu laukti visą gyvenimą, tiesą pasakius, negaliu laukti daugiau net ir mėnesį. laukimas senka iš pirštų.)





("tu išmok gyvent be manęs, aš išmoksiu gyvent be tavęs." turbūt liksiu dėkinga už patarimą.)


http://www.youtube.com/watch?v=3eBroYj_Qv0

2014 m. sausio 25 d., šeštadienis

:}

"Buvo pasaka...buvo ir baigės..."

Pasakos ir baigiasi tada, kai pamatai, koks žmogus yra iš tikrųjų. O kartais žmogus būna visai kitoks, nei apsimetė. Nors ir per gėlą, bet gera tai suvokti. Gera suvokti, kad ne aš buvau griaunamoji jėga, o kito žmogaus melas. :>

O dabar jau galiu nuoširdžiai nusišypsoti, nes atsirado žmonių, kurie man pyragus kepa ir kava vaišina, kurie klauso, kurie nuoširdžiai su manimi bendrauja.

Iš dalies apmaudu, kad viskas pasibaigė būtent taip ir, kad pasibaigė...bet kartais kitaip neįmanoma.




panašu, kad į širdį parsibeldžia Pavasaris.:))

2014 m. sausio 20 d., pirmadienis

klausausi tik laikrodžio tiksėjimo.

mintis-žodis-veiksmas.

Pats tikriausias mano gyvenimo principas. Viskas netikėtai ir išsipildo. To, kas buvo ir kaip buvo, jau, deja, nepakeisiu. Žinau tik tai, jog galiu pakeisti ateitį, keisdama dabartį. Mano ateitis priklauso tik nuo manęs pačios, niekas nepaims už rankutės ir nenuves ten, kur reikia. Neparodys (o ir neįrodys) to, ką privalau pamatyti...

viskas iš tikrųjų, dar labiau susipainiojo, nerandu savy vietos. aplinkui nuojautų dvasios skraido. ir labiausiai kamuoja klausimas: kodėl tada, kai pasitrauki, tave pririša ir traukia atgal? kuo bereikia tą virvę nutraukti? aš stengiausi, bet ten tik vėl atsirado naujas mazgas ir virvė vėl it nauja.

blogiausia tai, kokiu banalybių šaltiniu palikau. net ironijos atsargos pas mane senka...





Ką aš tokio baisaus padariau? nejaugi nuoširdžiai pamilti yra nuodėmė?

2014 m. sausio 15 d., trečiadienis

~.~

norėčiau tapti mūza. To ir palinkėsiu sau paskutinį vakarą, prieš dvidešimtąjį gimtadienį. juk tokia gražia proga galėčiau pabūt mūza bent penkioms minutėms? juk galėtum parašyti man meilės laišką? juk galėtum? pasidėčiau jį prie lovos ir skaityčiau kas vakarą.
noriu būti kitokia. noriu būti verta meilės laiškų, noriu skleisti gėrį. noriu, kad, kai manęs nėra, kažkam manęs trūktų. juk paprasti ir žemiški tie mano norai? juk man galima norėti?

"bandau suprasti tave. žinau, kad nebus su tavim lengva. tačiau bus ryšku, raišku, tik su tavim galėsiu patirt, ko nė su viena. nė su viena juk ir nebuvau. tu juk visas jas sudeginai vienu blakstienos virptelėjimu. nes – tu. net dangus, palyginti su tavim, – sudegęs degtukas." K. Navakas

norėčiau būti tokia, kad net dangus, palyginti su manimi būtų tik sudegęs degtukas.



širdis kaukia prieš pilnatį.

2014 m. sausio 12 d., sekmadienis

šiandien leidžiu sau jausti švelniai.

"tu tampi metafora, mieloji. tai ir tapk." K. Navakas

mintu poezija ir citatomis. norisi skaityti tol, kol pati iš tiesų tapsiu tik metafora ir staiga vėjas išnešios mano dulkes.

tik prieš išnykdama, apkabinčiau tave. (jį?). ir galėtų nešt mane velniai žino kur, nors ir už jūrų marių.



...mano lopšy,
mano mira ir smilkalai,
mano balse,
mano teisėjau,
mano šventasis,
mieliausias mano svajotojau,
mano ilgesy,
mano siela,
mano nervai,
auksinis mano veidrodi,
mano rubine,
mano alyvos fleita,
mano erškėčių vainike,
tūkstantis mano stebuklų,
mano mokytojau ir mokiny,
labiau už viską, kas pagalvota ar sugalvota,
myliu tave. Tau atiteks mano siela.

Henriette Vogel - Heinrichui von Kleistui

...arba klausausi, kaip sielos vaikšto.

Viskas telpa rankinėje arba...Likimas mėgsta ironizuoti


Rankinėje visada atsiras vietos
knygai.
Apie nemiegotas naktis,
apie su tavim neišgertą vyną,
apie pokalbius paryčiais,
tuos, kur apie meną...
galbūt ir gyvenimo...
Apie naujus mano batelius
su kaspinėliais,
kurių tu nebematysi,
apie mano akis, kupinas laukimo,
apie mano sudraskytą vidų.
Rankinėje visada atsiras vietos...


(nebežinau net kiek manęs mano guoly. čia tiek daug vienatvės, kad sunku įsitekti...)


2014 m. sausio 4 d., šeštadienis

26665

"Viskas gerai, tik plyšta širdis." Tai tiek. Plyšta. Suplyšo. Koks skirtumas. Kam tai rūpi. Visi žodžiai užstrigo gerklėje. Nebegaliu nieko pasakyti, skausmas garsesnis už mano mintis ar žodžius. Norėčiau pabusti iš šito košmaro. Tiesiog pabusti ir tiek.




Pasitraukiu. Dedu tašką. Šįkart tikrai.