2013 m. lapkričio 19 d., antradienis

tralialia

Siela - pirmos meilės liga. Jaučiuosi labai panašiai va, kaip šioj dainoj.

Iš dainos žodžių neišmesi, iš gyvenimo žmonių irgi. Ar bent jau iš galvos. Nežinau, koks chaosas aplinkui ir manyje, bet suprantu, kad protas pradeda grįžti...arba, gal iš viso jo netenku? Nes trūkt už vadžių, vėl iš pradžių... Viskas painiojasi, kas sena - sugrįžta, kas nauja - nori dingti. Ir taip visąlaik. Ir vis negaliu pamiršti minties: "Visi jie grįžta. Tik kartais būna per vėlu." Va va. Kartais atrodo, kažko nori nori...o po to suvoki, kad tai buvo tik noras, kuriam geriau neišsipildyti. Supratau, kad mylėti moku tik platoniškai. Kitaip man nebeišeina. Kitaip viskas griūva. Mokausi nemylėti, bet būti. O gal save apgaudinėti? Nežinau. Pati sau primenu Garšvą iš "Baltos drobulės". Minčių padrikumas, blaškymasis, noras kentėti. Tiksliau, ak taip! Susitiko du Garšvos ir tai baigiasi tragikomedija. Keistas tas gyvenimas.

O keisčiausia susivokti jausmuose. Kai sakai, kad kažką myli ir jis tave myli, bet pasirenka tai daryti iš tolo, tave myli kitas, dar kitam tu patinki, dar vienas tau taip pat neabejingas, dar kitas prisipažįsta, kad esi kažkas nuostabaus ir ne jam tave turėti. Tiesiog užburtas ratas. Kur nė vienas nėra laimingas. Žmonės neša skausmą kartais. Patys nesistengdami, tik gal kartais taip lemta. Būti tokiu žmogum, kuris išgyvendamas sumaištį savyje, sukelia ją ir visur kitur.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą