2013 m. lapkričio 23 d., šeštadienis

laiškas, kurio niekada neišsiųsiu, kuris nebeturi adresatų.

Padariau klaidą. ir ta klaida viską gali sujaukti dar labiau. nes "aš buvau išgėrusi" jau seniai nebepateisina nieko. nes žodžiai "niekam nepasakok" visada baigiasi žinančiųjų žvilgsniais. nes...aš pati nejučia dedu plytą prie plytos statant sieną tarp mūsų. nes...kartais pasiteisinimai nieko nebegali pateisinti. nes aš melavau...sau. tau. ir dar kažkam. keista, kai pagalvoji. toks mažas dalykas taip garsiai skamba.

belieka susitaikyti su savimi ir ta mintimi, kad viskas jau. Šitas kelias nueitas ir priėjau jo pabaigą. metas sukti kitur. nors kojos, it prikaltos prie žemės. lyg vinimis prikaltos. lyg krauju pasrūtų bandant žengti. lyg...laikas keliauti.

galbūt šitą dramą susikūriau aš pati. galbūt niekam net nerūpi. galbūt tai nieko nepakeis.

Kiek, visgi, daug žmogus galvoja. Visiškai nereikalingų dalykų prisigalvoja, kol turi laiko tą daryti. Kai nėra laiko galvojimui, būna taip gera. tarytum išsilaisvini. tarytum atgyji. tarytum gyventi pradedi.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą