2013 m. lapkričio 23 d., šeštadienis

laiškas, kurio niekada neišsiųsiu, kuris nebeturi adresatų.

Padariau klaidą. ir ta klaida viską gali sujaukti dar labiau. nes "aš buvau išgėrusi" jau seniai nebepateisina nieko. nes žodžiai "niekam nepasakok" visada baigiasi žinančiųjų žvilgsniais. nes...aš pati nejučia dedu plytą prie plytos statant sieną tarp mūsų. nes...kartais pasiteisinimai nieko nebegali pateisinti. nes aš melavau...sau. tau. ir dar kažkam. keista, kai pagalvoji. toks mažas dalykas taip garsiai skamba.

belieka susitaikyti su savimi ir ta mintimi, kad viskas jau. Šitas kelias nueitas ir priėjau jo pabaigą. metas sukti kitur. nors kojos, it prikaltos prie žemės. lyg vinimis prikaltos. lyg krauju pasrūtų bandant žengti. lyg...laikas keliauti.

galbūt šitą dramą susikūriau aš pati. galbūt niekam net nerūpi. galbūt tai nieko nepakeis.

Kiek, visgi, daug žmogus galvoja. Visiškai nereikalingų dalykų prisigalvoja, kol turi laiko tą daryti. Kai nėra laiko galvojimui, būna taip gera. tarytum išsilaisvini. tarytum atgyji. tarytum gyventi pradedi.

2013 m. lapkričio 19 d., antradienis

tralialia

Siela - pirmos meilės liga. Jaučiuosi labai panašiai va, kaip šioj dainoj.

Iš dainos žodžių neišmesi, iš gyvenimo žmonių irgi. Ar bent jau iš galvos. Nežinau, koks chaosas aplinkui ir manyje, bet suprantu, kad protas pradeda grįžti...arba, gal iš viso jo netenku? Nes trūkt už vadžių, vėl iš pradžių... Viskas painiojasi, kas sena - sugrįžta, kas nauja - nori dingti. Ir taip visąlaik. Ir vis negaliu pamiršti minties: "Visi jie grįžta. Tik kartais būna per vėlu." Va va. Kartais atrodo, kažko nori nori...o po to suvoki, kad tai buvo tik noras, kuriam geriau neišsipildyti. Supratau, kad mylėti moku tik platoniškai. Kitaip man nebeišeina. Kitaip viskas griūva. Mokausi nemylėti, bet būti. O gal save apgaudinėti? Nežinau. Pati sau primenu Garšvą iš "Baltos drobulės". Minčių padrikumas, blaškymasis, noras kentėti. Tiksliau, ak taip! Susitiko du Garšvos ir tai baigiasi tragikomedija. Keistas tas gyvenimas.

O keisčiausia susivokti jausmuose. Kai sakai, kad kažką myli ir jis tave myli, bet pasirenka tai daryti iš tolo, tave myli kitas, dar kitam tu patinki, dar vienas tau taip pat neabejingas, dar kitas prisipažįsta, kad esi kažkas nuostabaus ir ne jam tave turėti. Tiesiog užburtas ratas. Kur nė vienas nėra laimingas. Žmonės neša skausmą kartais. Patys nesistengdami, tik gal kartais taip lemta. Būti tokiu žmogum, kuris išgyvendamas sumaištį savyje, sukelia ją ir visur kitur.

2013 m. lapkričio 15 d., penktadienis

kainuoja

Kiek kainuoja būti "manimi"?
Kainuoja lietų (iš akių ir vidinį.)
Kainuoja pastovų sutrikimą.
Kainuoja klaidžiojimą gatvėmis (ypač vidinėmis).
Kainuoja nemokėjimą mylėti, bet didžiulį norą būti mylima...
Kainuoja melancholijos alsavimą į petį.
Kainuoja rudenį tamsos.
Kainuoja...paprasčiausią nemokėjimą su savimi gyventi.



"Aš tada atnešiau tau gėlių ir padėjau ant slenksčio, bet tu niekad nebeparėjai, ir jos nuvyto." A. Nyka-Niliūnas

2013 m. lapkričio 5 d., antradienis

apie gal.

"ruduo ir tiek

prieina maža mergytė
ir žiūri didelėm akim

maža mergytė su milžiniškais kaspinais
margais margais
maža mergytė išsipurvinusi keliukus
raudonu raudonu paltuku
maža maža mergytė
tokia juokinga"

D. Kajokas

Aš kaip ta maža mergytė. Juokinga. Su didelėmis mažos mergytės kančiomis, kurios atrodo kitiems tokios mažos ir juokingos. Ir tos mergytės akys žiūrėdamos visai nešvyti.O gal ir neturi švytėti? Gal tik trumpam užgeso...gal...

2013 m. lapkričio 1 d., penktadienis

:>

"Vaikystėje man atrodė, kad visi mirusieji yra gyvi. Dabar man atrodo, kad visi gyvieji yra mirę." A. Nyka-Niliūnas.