2013 m. spalio 29 d., antradienis

kada gi paliausi, širdele manoji?

"Užmarštis gydo, atmintis žeidžia." A. Nyka-Niliūnas

Gyvenu Alfonso Nykos-Niliūno kūryba. Tik joje dar randu sau vietą. Statau citatų sienas savo įsivaizduojamiems rūmams, kuriuose galėsiu pasislėpti nuo pasaulio. Kartais klausiu savęs, kokia viso to prasmė? Ir nežinau. Esu blaškoma vėjo. Nesvarbu, kiek man metų bebūtų, kiek patirties prikaupus turėčiau, kiek bebūčiau suklydusi, jokio stabilumo, tik blaškymasis...Likimas taip, matyt, sutvarkė, kad vieni gyventų stabilų gyvenimą, o kiti blaškytųsi jo ieškodami...Ir kai jaučiasi jį radę, staiga jo netenka. O kas pasakys, teisinga tai ar ne? Gal neteisybė teisingesnė už teisybę. Ir atvirkščiai.

Kai Vėjas pučia, kaip šiąnakt, kad pūtė, norėtųsi išsirengti nuogai ir išbėgti į lauką, kad perpūstų kiaurai. Dievaiži, visai ne fizine prasme. Čia ta kita.
Žiūriu pro kampą į tolį ir nieko nematau. Keistas jausmas, rodos, gyveni negyvendamas. Viskas lyg ir yra, lyg ir liečia, bet niekas nebepaliečia iki gelmės. Matau zyles, kurios prie lango duodas, lesdamos mano senelio pabertas saulėgrąžas. Kažin ką jos jaučia? Ar jos matuoja gyvenimą laime-nelaime, meile-nemeile? Norėtųsi tikėti, kad jos nekomplikuoja savo gyvenimo taip, kaip tai daro žmogus. Joms gal ir užtenka kokio tai grūdo ir jos neklausia, už ką ir kodėl? Norėčiau pabūti zylute tą vieną dieną, kai šitaip nejauku būti savimi.

2 komentarai:

  1. Pažįstamas jausmas...Esu paskendusi jo kūryboje. Dar ir dabar bet kur ir bet kada kartoju sau vieną vienintelį sakinį ,,šypsena jos veide pasirodė tik mirus''..
    Gražu..

    AtsakytiPanaikinti
  2. Baisu, kai šypsena pasirodo tik mirus,,,:)
    Pritariu, Jo kūryba yra, išties, kažkas tokio, kur galima labai lengvai paskęsti.

    AtsakytiPanaikinti