2013 m. balandžio 22 d., pirmadienis

viena

nebemoku būti viena. iliuzijos apie ne vienatvę taip smarkiai mane apsivijo, kad negaliu iš jų išsinerti. viena. viena! viena!!! negaliu patikėti šiuo žodžiu. ypač tada, kai esu su kažkuo, kai bėgu ir net nuo savęs išeina pabėgti. bet, kai pasilieku vienui viena, mintys užpuola, lyg kokios gyvatės ir rangosi aplink galvą, šnypščia, kanda, leidžia nuodus. kodėl taip sunku būti vienam? juk žmogaus lemtis kaip tik tokia - būti vienam, išmokti būti vienam. juk visi palieka vieni, tik, kodėl aš nemoku? klausiu savęs, o bergždžiai, nes vis tiek neišmokstu.
kasdien meluoju sau, kad jau viskas gerai, kad pripratau, kad išmokau. nors tiesa visada kitokia. nors norėčiau, kad paimtų, kas šitą mažą mergytę už rankos ir leistų pasislėpti, lyg pamačius bauginantį nepažįstamąjį, kaip tai daro dauguma mažų vaikų. kodėl taip negalima pasislėpt nuo lemties, nuo gyvenimo? Nuo klaidų, kurių nebesuskaičiuoju ant pirštų?

"Aš nuo pat pradžių, dar būdamas mažas vaikas, bandžiau suvokti, kas gera ir kas bloga, nes niekas iš aplinkinių negalėjo man to pasakyti. O dabar suprantu, kad esu paliktas likimo valiai, kad trokštu, jog kas nors nurodytų man kelią ir pasmerktų arba palaimintų mane pasinaudojęs ne galia, o autoritetu..." A. Kamiu


kad ir kaip tai banalu, su manim nutiko labai žmogiškas dalykas: aš pavargau.

3 komentarai:

  1. „aš labai pavargau tu taipogi labai pavargai“ - eilutė iš marčėno, kaip visad taikliai, kaip visad tik tiesa

    AtsakytiPanaikinti
  2. kaip tik ką tik Marčėno poezijos rinkinį skaičiau. dar šitos eilutės labai: "Visų mano laikrodžių ilgos rodyklės penkiom minutėm toliau negu aš."

    AtsakytiPanaikinti
  3. „skuba, kaip tu ir mokei. mano laikrodžiai tyliai tiksi tavo laiku“. ah, šitą kažkada mintinai mokėjau

    AtsakytiPanaikinti