2013 m. balandžio 28 d., sekmadienis

fikcijos

gyvenimas, tarytum kokia loterija. Žaidi iš savęs, žaidi iš kitų ir nežinai, ar tai dėl ko žaidi, atneš tau sėkmę ar ištrauksi bilietą su užrašu: "bilietas nieko nelaimėjo. bandykite kitą kartą." tada nusivilsi, norėsis viską sunaikinti ir teks pradėti vėl iš naujo, vėl tarytum nuo nulio. kodėl kažkas atrodę taip tikra, vieną dieną virsta fikcija, sapnu, iš kurio nori, ar ne, tenka pabusti...

"Tai tik sapnas, ir jei
tai tik sapnas - tebūna jis mano." A. Marčėnas

norėčiau pasilikt tame sapne. dar bent truputį, kad nurimčiau. bet kasryt pabundu, badoma minčių, kad realybė yra visai kas kita, kad į sapną neįsikibsi. o gal aš irgi tik fikcija? gal ir manęs nėra? (žnybteliu. suskaudo - vadinasi, gal ir esu)

norėčiau apkabint, kad gal ir tu būtum.

2013 m. balandžio 24 d., trečiadienis

naktiniai svaiguliai.

Atsliūkinau šįvakar (šiąnakt) tam, kad nusikeikt. Tiksliau, mintyse keikiuosi, kaip senas keikūnas. Nepaisant to, jog dabar įnirtingai turėčiau rūpintis ateitimi, sėdėti atsijungus nuo viso pasaulio ir kalti/kalti/kalti, aš visai gražiai įjungiu: "man nusispjaut" režimą ir nedarau nieko naudingo. Šmirinėju praeities soduos ir ką tu man. Tuo labiau, kai praeitis norom nenorom susisieja ne tik, kad su dabartim, bet siesis ir su ateitim (nes taip, gyvenime viskas susieta, ypač pas mane.) (daugiau prižadu nebesišaipyti mintyse iš lopų su keistais dviračiais, o tai po to tie lopai tampa lopais, kuriuos sapnuoju dieną naktį ir kurie labai nuostabiai (ironijos šiame žodyje daugiau, nei galima būtų protu suvokti) supainioja mano gyvenimą.) Nors prisidengiu "gyvenu Čia ir Dabar" skydu, meluoju. Negyvenu netgi šitaip, nes visiškai neįprasminu savo buvimo. Nebent pasižymiu visur, kaip pikta boba, nenorinti su niekuo bendrauti, nenorinti, kad kas nors lįstų į akis. o paskui inkščiu. sukandus dantis bandau kai kurių blogų įpročių atsisakyti, bet man atrodo, kad įpročiai visada lieka įpročiais... atsibodo atsakinėt į klausimą: "kaip gyveni?", nes atsakymas visad toks pat: "nežinau" ir tiesą pasakius, žinoti nenoriu, norėčiau tiesiog gyventi.

ir šiaip nu, kartais atrodo, kad visai praverstų man bokso kriaušė. Būna, pykčio prisikaupia tiek, kad sunku pačiai savyje tverti.


p.s. norėčiau būt vyru(as?!). kokio velnio aš gimiau moterim? kartais nesuprantu.



labai gražus nukatėjimas čia. perkatėjimas ar iškatėjimas, kaip jums patogiau.

2013 m. balandžio 22 d., pirmadienis

viena

nebemoku būti viena. iliuzijos apie ne vienatvę taip smarkiai mane apsivijo, kad negaliu iš jų išsinerti. viena. viena! viena!!! negaliu patikėti šiuo žodžiu. ypač tada, kai esu su kažkuo, kai bėgu ir net nuo savęs išeina pabėgti. bet, kai pasilieku vienui viena, mintys užpuola, lyg kokios gyvatės ir rangosi aplink galvą, šnypščia, kanda, leidžia nuodus. kodėl taip sunku būti vienam? juk žmogaus lemtis kaip tik tokia - būti vienam, išmokti būti vienam. juk visi palieka vieni, tik, kodėl aš nemoku? klausiu savęs, o bergždžiai, nes vis tiek neišmokstu.
kasdien meluoju sau, kad jau viskas gerai, kad pripratau, kad išmokau. nors tiesa visada kitokia. nors norėčiau, kad paimtų, kas šitą mažą mergytę už rankos ir leistų pasislėpti, lyg pamačius bauginantį nepažįstamąjį, kaip tai daro dauguma mažų vaikų. kodėl taip negalima pasislėpt nuo lemties, nuo gyvenimo? Nuo klaidų, kurių nebesuskaičiuoju ant pirštų?

"Aš nuo pat pradžių, dar būdamas mažas vaikas, bandžiau suvokti, kas gera ir kas bloga, nes niekas iš aplinkinių negalėjo man to pasakyti. O dabar suprantu, kad esu paliktas likimo valiai, kad trokštu, jog kas nors nurodytų man kelią ir pasmerktų arba palaimintų mane pasinaudojęs ne galia, o autoritetu..." A. Kamiu


kad ir kaip tai banalu, su manim nutiko labai žmogiškas dalykas: aš pavargau.

2013 m. balandžio 15 d., pirmadienis

mano Tūla turi kitą vardą, bet esmė ta pati.

"Jau seniai nebebuvo Tūlos - man nebebuvo..." J. Kunčinas.




pliūpsnis

esu ta, kuri neranda savo vietos. Nei aplinkui, nei savyje. Esu ta, kurią supa nuostabūs žmonės, iš paskutiniųjų bandantys man padėti. Esu ta, kuri nemoka to įvertinti. Esu ta, kuri nori pabėgti...nuo savęs ir nesugeba susiimti. Esu ta, kuri bėga į knygų pasaulį, kuri skaito dieną naktį ne tik todėl, kad tai mane lavintų, bet dar ir tam, kad pabėgčiau į kitą pasaulį. Esu ta, kuri be literatūros negali, bet suvokia, kad ji daro ir atitinkamą žalą. Esu ta, kuri pripažįsta, kad yra egoistė ir tiesiog negali būti kitokia. Esu ta, kuri nieko nežino. ir nebenori žinoti. Esu ta! Esu kas?!

...kokia tuštybe kvepia noras rašyti internetinį dienoraštį...
...bet taip norisi rasti už ko užsikabinti...už suprantančio...už klaviatūros:)))...

2013 m. balandžio 12 d., penktadienis

sukarščiavo šios moters siela

šamaniški garsai aplink, rankose puodelis vaistų (įsivaizduoju, kad tai arbata), bet širdy ramu ramu... visai nesvarbu, kad vienintelis šalia esantis Kažkas, tėra knyga apie ežerą. Tik ta knyga daug geresnė už Kažką, ko jau nebus.

gyventi gera, net tuomet, kai sergi ir esi tiesiog vaikščiojantis šlepečių šlepsėjimas tuščiuos kambariuos.

šiandien pamačiau ir išgirdau moterį, kurią, jei būčiau vyras, įsimylėčiau.bet, deja, esu moteris, kuri nemoka mylėti. Gal yra mokykla, kurioje mokoma mylėti? gal išmokytų... man sakė, kad aš bijau pripažinti savo jausmus, aš juos slepiu už žodžių. ir aš patikėjau... bet nežinau, ar tai buvo tiesa.

"Taip, jos siela tikriausiai karščiuoja. Bet kaži kaip nekaltai, pradmeniškai skaisčiai. Sakytum, iškritus ankstyvam sniegui kerinčio grožio laukinė rožė ėmė ir persišaldė, o sukarščiavo šios moters siela." D. Kajokas

ir parodyčiau pirštu į save. sukarščiavo siela ir ne tik. sielos karščiui numalšinti vaistai - įsivaizduojamoji arbata nepadės. "siela pasveiks ir mes būsim kartu" S. Parulskis

pradedu panešėt į vaikščiojantį citatų ir padrikų minčių rinkinį.

labanakt, nes tai toks gražus žodis!

2013 m. balandžio 7 d., sekmadienis

not saved

"kiek sykių aš jau miriau
nežinodamas nesuprasdamas
gal tik jausdamas
kad nuo manęs kažkas pasitraukia
kad aš nuo kažko nutolstu" J. Marcinkevičius

Ir šįvakar mirė dar viena mano dalis. bet...išauš nauja diena, kažkada ta tuštuma užsipildys. nebūsiu naivi(nors norėčiau), žinau, kad tai bus ne rytoj. dar mąstau, kaip reikės susitaikyt su atsikėlimo faktu, kai tuo tarpu, nieko labiau netrokštu, kaip keleto dienų bejausmio, be žmonių, be veiksmų, BE SAPNŲ miego. kartais žengti skauda. baisiai, et. bet skausmas, kartais man atrodo, yra mano gyvenimo variklis. neskaudėtų, negyvenčiau:)))

"Juokiuos vargdamas,
verkiu - per šventę. " M. Martinaitis.