2013 m. lapkričio 23 d., šeštadienis

laiškas, kurio niekada neišsiųsiu, kuris nebeturi adresatų.

Padariau klaidą. ir ta klaida viską gali sujaukti dar labiau. nes "aš buvau išgėrusi" jau seniai nebepateisina nieko. nes žodžiai "niekam nepasakok" visada baigiasi žinančiųjų žvilgsniais. nes...aš pati nejučia dedu plytą prie plytos statant sieną tarp mūsų. nes...kartais pasiteisinimai nieko nebegali pateisinti. nes aš melavau...sau. tau. ir dar kažkam. keista, kai pagalvoji. toks mažas dalykas taip garsiai skamba.

belieka susitaikyti su savimi ir ta mintimi, kad viskas jau. Šitas kelias nueitas ir priėjau jo pabaigą. metas sukti kitur. nors kojos, it prikaltos prie žemės. lyg vinimis prikaltos. lyg krauju pasrūtų bandant žengti. lyg...laikas keliauti.

galbūt šitą dramą susikūriau aš pati. galbūt niekam net nerūpi. galbūt tai nieko nepakeis.

Kiek, visgi, daug žmogus galvoja. Visiškai nereikalingų dalykų prisigalvoja, kol turi laiko tą daryti. Kai nėra laiko galvojimui, būna taip gera. tarytum išsilaisvini. tarytum atgyji. tarytum gyventi pradedi.

2013 m. lapkričio 19 d., antradienis

tralialia

Siela - pirmos meilės liga. Jaučiuosi labai panašiai va, kaip šioj dainoj.

Iš dainos žodžių neišmesi, iš gyvenimo žmonių irgi. Ar bent jau iš galvos. Nežinau, koks chaosas aplinkui ir manyje, bet suprantu, kad protas pradeda grįžti...arba, gal iš viso jo netenku? Nes trūkt už vadžių, vėl iš pradžių... Viskas painiojasi, kas sena - sugrįžta, kas nauja - nori dingti. Ir taip visąlaik. Ir vis negaliu pamiršti minties: "Visi jie grįžta. Tik kartais būna per vėlu." Va va. Kartais atrodo, kažko nori nori...o po to suvoki, kad tai buvo tik noras, kuriam geriau neišsipildyti. Supratau, kad mylėti moku tik platoniškai. Kitaip man nebeišeina. Kitaip viskas griūva. Mokausi nemylėti, bet būti. O gal save apgaudinėti? Nežinau. Pati sau primenu Garšvą iš "Baltos drobulės". Minčių padrikumas, blaškymasis, noras kentėti. Tiksliau, ak taip! Susitiko du Garšvos ir tai baigiasi tragikomedija. Keistas tas gyvenimas.

O keisčiausia susivokti jausmuose. Kai sakai, kad kažką myli ir jis tave myli, bet pasirenka tai daryti iš tolo, tave myli kitas, dar kitam tu patinki, dar vienas tau taip pat neabejingas, dar kitas prisipažįsta, kad esi kažkas nuostabaus ir ne jam tave turėti. Tiesiog užburtas ratas. Kur nė vienas nėra laimingas. Žmonės neša skausmą kartais. Patys nesistengdami, tik gal kartais taip lemta. Būti tokiu žmogum, kuris išgyvendamas sumaištį savyje, sukelia ją ir visur kitur.

2013 m. lapkričio 15 d., penktadienis

kainuoja

Kiek kainuoja būti "manimi"?
Kainuoja lietų (iš akių ir vidinį.)
Kainuoja pastovų sutrikimą.
Kainuoja klaidžiojimą gatvėmis (ypač vidinėmis).
Kainuoja nemokėjimą mylėti, bet didžiulį norą būti mylima...
Kainuoja melancholijos alsavimą į petį.
Kainuoja rudenį tamsos.
Kainuoja...paprasčiausią nemokėjimą su savimi gyventi.



"Aš tada atnešiau tau gėlių ir padėjau ant slenksčio, bet tu niekad nebeparėjai, ir jos nuvyto." A. Nyka-Niliūnas

2013 m. lapkričio 5 d., antradienis

apie gal.

"ruduo ir tiek

prieina maža mergytė
ir žiūri didelėm akim

maža mergytė su milžiniškais kaspinais
margais margais
maža mergytė išsipurvinusi keliukus
raudonu raudonu paltuku
maža maža mergytė
tokia juokinga"

D. Kajokas

Aš kaip ta maža mergytė. Juokinga. Su didelėmis mažos mergytės kančiomis, kurios atrodo kitiems tokios mažos ir juokingos. Ir tos mergytės akys žiūrėdamos visai nešvyti.O gal ir neturi švytėti? Gal tik trumpam užgeso...gal...

2013 m. lapkričio 1 d., penktadienis

:>

"Vaikystėje man atrodė, kad visi mirusieji yra gyvi. Dabar man atrodo, kad visi gyvieji yra mirę." A. Nyka-Niliūnas.

2013 m. spalio 30 d., trečiadienis

tokią naktį, kaip ši norėčiau tau patylėti.

Tokią naktį, kaip ši..norėčiau padėt galvą tau ant peties, gerti vyną iš butelio ir kalbėtis.kalbėtis...kalbėtis...ir iš naujo vienas kitą pažinti. norėčiau perbraukt ranka tau skruostą ir, kad tai pasakytų daugiau, nei mano žodžiai gali kada nors pasakyti. pernelyg stipriai dar jaučiu pirštų galiukais tavo šilumą. pernelyg stipriai dar užuodžiu kažkur šalia tave. pernelyg stirpiai...yliu...tyliu...

2013 m. spalio 29 d., antradienis

kada gi paliausi, širdele manoji?

"Užmarštis gydo, atmintis žeidžia." A. Nyka-Niliūnas

Gyvenu Alfonso Nykos-Niliūno kūryba. Tik joje dar randu sau vietą. Statau citatų sienas savo įsivaizduojamiems rūmams, kuriuose galėsiu pasislėpti nuo pasaulio. Kartais klausiu savęs, kokia viso to prasmė? Ir nežinau. Esu blaškoma vėjo. Nesvarbu, kiek man metų bebūtų, kiek patirties prikaupus turėčiau, kiek bebūčiau suklydusi, jokio stabilumo, tik blaškymasis...Likimas taip, matyt, sutvarkė, kad vieni gyventų stabilų gyvenimą, o kiti blaškytųsi jo ieškodami...Ir kai jaučiasi jį radę, staiga jo netenka. O kas pasakys, teisinga tai ar ne? Gal neteisybė teisingesnė už teisybę. Ir atvirkščiai.

Kai Vėjas pučia, kaip šiąnakt, kad pūtė, norėtųsi išsirengti nuogai ir išbėgti į lauką, kad perpūstų kiaurai. Dievaiži, visai ne fizine prasme. Čia ta kita.
Žiūriu pro kampą į tolį ir nieko nematau. Keistas jausmas, rodos, gyveni negyvendamas. Viskas lyg ir yra, lyg ir liečia, bet niekas nebepaliečia iki gelmės. Matau zyles, kurios prie lango duodas, lesdamos mano senelio pabertas saulėgrąžas. Kažin ką jos jaučia? Ar jos matuoja gyvenimą laime-nelaime, meile-nemeile? Norėtųsi tikėti, kad jos nekomplikuoja savo gyvenimo taip, kaip tai daro žmogus. Joms gal ir užtenka kokio tai grūdo ir jos neklausia, už ką ir kodėl? Norėčiau pabūti zylute tą vieną dieną, kai šitaip nejauku būti savimi.

2013 m. spalio 26 d., šeštadienis

o vieną šeštadienio pavakarę...

Kiek sveria vienatvė? Dievaiži, tiek, kad užgultų ir nusvertų pečius.
Stereotipai, kvailos nuostatos ir skirtingas kiekvieno suvokimas kartais įkalina žmogų, nes jie kertasi su kito įsitikinimais. Nors, kita vertus, nežinau kodėl turėčiau jais rūpintis. Kiekvienas esam savo likimo kalvis ir nematau reikalo eiti su banda. O tas ėjimas dažniausiai prasideda nuo noro įtikti kitam, pradžiai, nors ir vienam žmogui. Neverta. Kiekvienas yra tiek pat teisus, kiek teisi aš esu sau. Beprasmiška atsiprašinėt už tai, kad esu savimi. Net nesiruošiu to daryti. Giliai nurysiu šitą susikaupusį gniužulą gerklėje ir toliau būsiu savimi. Gimiau tam, kad gyvenčiau, o ne tam, kad kažkam įtikčiau.

2013 m. spalio 6 d., sekmadienis

liečia

Pervertas rytas



kasdamas iš krosnies pelenus
sukrešėjusius šlako gurvuolius
radau kruviną vinį



šitiek amžių šildausi
tavo kančia



šalta





Sigitas Parulskis.

i'm so tired of being sick and tired

***
Nenoriu
kad mane liestų
rankomis
pirštų galiukais
žvilgsniais
maloniais žodžiais
apkalbomis
pasiūlymais
patarimais
prašymais
reikalavimais
prakeiksmais
palikite mane
..........................
ačiū

J.I.

nebegaliu daugiau. nuleidžiu rankas. pasiduodu. atsiprašau ir prašau ir dėkoju. užsiliūliuosiu. užmigsiu. nebūsiu.

2013 m. spalio 4 d., penktadienis

klajoju

Pirštų galiukais vaikštau plona viela. Jaučiuosi sudraskyta viduje. Visomis įmanomomis prasmėmis. Bijau pakelti akis į dangų, kartais atrodo, kad mano akims tai per gražu. Tai skirta laimingiems, ne man. Ne tai, kuri nesugeba džiaugtis paprastais mažmožiais. Kiekvienas širdies virptelėjimas sukelia audrą mintyse. Tiek daug apmąstymų pastaruoju metu visai ne laiku ir ne vietoje, kad pačiai nugara pagaugais nubėga.Bet kokiu atveju, mano pačios spygliai bado labiausiai mane, kad ir kiek kitų norėtųsi subadyti.Ką reiškia įsimylėti? Ką reiškia dvi rankos tau ant liemens? Nebepamenu...Skaudžiai nebepamenu. O ką reiškia, kai tavęs kažkas kažkur laukia? Net nežinau šito jausmo.



gyvenimai tiesėmis...

2013 m. rugsėjo 29 d., sekmadienis

so wake me up when it's all over...

Aš GYVENU gyvenimą. Su visais nuopoliais ir pakilimais. Su visom ašarom ir švytėjimais...Su tikrais jausmais GYVENU gyvenimą. Gyvenimą GYVENTI iš tikrųjų, nėra taip lengva, kaip vaikystėje atrodė. Bet juk tame ir įdomumas. Širdies išliejimuose laiškuose, minčių skandinime viskyje ar nuotraukų suplėšyme. Visa tai drasko, bet to reikia. Kartais. Draskytis.

2013 m. rugsėjo 17 d., antradienis

apie vyrą ir moterį, kurie myli

Donaldas Kajokas
"Vyras ir moteris"


"tu pamirši mane tu pamirši mane tu pamirši
ir už tai nenumirsi mielasis už tai kad
pamirši nemirsi

aš pamiršiu tave aš pamiršiu tave aš
pamiršiu
ir nemirsiu vienatine mano gal vien tik
todėl ir nemirsiu"

Moku mintinai.Ir pastaruoju metu, tai dažniausiai mano galvoje klaidžiojančios mintys, kurios neretai tampa ir žodžiais. "Aš pamiršiu, pamiršiu, pamiršiu...."

2013 m. rugpjūčio 31 d., šeštadienis

-

Dvylika metų svajojau apie dieną, kai išvažiuosiu studijuoti. Galiausiai likus dienai iki to, noriu prisirišt save prie kėdės ir nesijudint. Nepamenu, ar kada buvo skaudžiau išvažiuoti. Nežinia ko, norisi klykti kokiam miške, kol balsą išklyksiu. Laikiausi tvirtai vieną dieną. Šiandien norisi skradžiai prasmegti.

2013 m. rugpjūčio 27 d., antradienis

2013 m. rugpjūčio 16 d., penktadienis

2013 m. rugpjūčio 15 d., ketvirtadienis

apie naujus puslapius.

Kraustymasis turi labai puikią savybę. Tada randi daiktus, kurių seniai ieškojai, atrandi kažką seno iš naujo ir galiausiai suvoki, kad prasideda visiškai naujas tavo gyvenimo etapas, kuris nors ir baugina, bet labai jaudina. Atverčiu naują savo knygos puslapį.:}
Tačiau, kita vertus, liūdna žiūrėti į visus tuos mielus niekučius, kurie liudija, kad šiuose namuose, kuriuos turėsiu palikti visam, gyvenau nuo pat gimimo. Nei daug, nei mažai - 19 metų... Būsiu žmogus be vietos:) Grįšiu, kur priims. Visa tai sudėjus, jaučiuosi mažų mažiausiai įdomiai. Bet juk gyvenimas niekuomet nestovi vietoj, a? :) Ir teks priimti visus iššūkius...

2013 m. liepos 28 d., sekmadienis

:}

Tas keistai nuostabus jausmas, kai išvysti:

"Mielas stojantysis / Miela stojančioji,

informuojame, kad baigėsi bendrojo priėmimo pirmasis etapas. Jūs esate kviečiamas / kviečiama studijuoti:..."

:> Pasirodo, svajonės pildosi. Tereikia labai labai norėti ir žinoti, ko nori:>>

tik vis tiek, kažko iki pilnos laimės trūksta. Gėda.Žinau net ko, bet negaliu nieko pakeisti...


2013 m. liepos 19 d., penktadienis

|

"I want a perfect body, I want a perfect soul."
...kai pagarsini muziką kiek įmanoma garsiau ir įsivaizduoji, kad tokiu būdu negirdėsi savo minčių. Ak, tas naivumas...

2013 m. birželio 20 d., ketvirtadienis

ir aš įsivaizduoju, kaip sukuos ratu, badydama viską aplink pirštu

"Ji keikė visa, ką mylėjo." Alfonsas Nyka-Niliūnas

Naktį kartais sopa sielą. Nuo keiksmų ir užkeikimų. Yra daugybė akimirkų, kurių paprastai nekartočiau, bet šiąnakt aš jų truputį, sielos užkaboriuos ilgiuosi. Visa tai negerai. O galbūt nieks ir nežino, kas yra gera ir kas bloga.

2013 m. birželio 6 d., ketvirtadienis

...o kai tu miegosi, ji užmigti negalės :))

Patikėk, man buvo nelengva...Ilsėkis ramybėj. (Gali neatsibusti, vis tiek nebe tavo.)

pabaiga = nauja pradžia. O nauja pradžia...reiškia šypseną kasryt, vos pramerkus akis. Taip ir švyčiu iš laimės. Pagaliau atsimerkiau.et...:)
ir taip taip...prisiminiau Atiką. :)

2013 m. birželio 2 d., sekmadienis

šypsausi.

Kartais tereikia ištarti žodžius žmogui, kad pagaliau taptum laisvas! Pagaliau išsilaisvinau. Jaučiu abejingumą, kuris pirmąkart gyvenime man yra malonus. Viskas apsivertė aukštyn kojomis. Iš naujo žiūriu į pasaulį. Ir vėl visos spalvos sugrįžo. Gyvenu naktimis, šypsausi, širdis daužos iš džiaugsmo. Jaučiuosi, it naujai gimus. Spalvos sugrįžo, vertė pakilo, pačios niūriausios mintys liko už nugaros. Mano delnai nebe tušti. Jie prisipildė Vasaros pajautimu, džiaugsmu, aplinkiniais žmonėmis, noru gyventi toliau ir eiti tik į priekį. Ajajai, kaip norisi šypsotis!:))

2013 m. gegužės 28 d., antradienis

I told myself that I could never fall again

Niekada nebūčiau pagalvojus, kad galiu tapti tokia, kokia esu šiandien. Ir svarstau, kažin ar tai į gera... Nežinau, kas skaudžiau. Skaudinti save, ar žaisti su kito žmogaus jausmais, visai nejučia, visai nenoromis. Užburtas ratas. Tave įskaudina, tu pradedi skaudinti virtinę kitų. Ir kartais neišeina ištaisyti šito. Sako, visi darom klaidų, bet... nenoriu būti žmogumi, kuris viską griauna, dar nė neprasidėjus. Pasistačiau tvirtas sienas, kurios ne mane saugo, o smenga į pačią. Jau kartais atrodo, kad baigiu pati savyje pasiklysti.
Ar verta atsiprašyt už tai, ką padariau, nesuprasdama savęs? Daugiau nenoriu girdėti žodžių "būti savimi", nes jie tuštesni už tuščius. net neįsivaizduoju, ką tai reiškia. Man regis, mes esam tik visų KITŲ mišinys. Lyg patiekalas, kurį gardina vis kiti prieskoniai, bet niekada nepajauti tikrojo skonio...
nebenoriu ir noriu vienu metu. tai mane labiausiai ir erzina.
tyčia niekada nenorėjau nieko įskaudinti, bet pastaruoju metu tik tai ir darau.



2013 m. gegužės 20 d., pirmadienis

tuščia

"...praeitis išnyko, dabarties vietoj žiojėjo tuštuma, ateities - neįsivaizdavau." Jurga Ivanauskaitė

Ir šįvakar atrodo, kad visiškai nebeturiu jėgų laikytis toje tuštumoje. Pati sau slystu iš rankų.

"I am the flame which never ends" ir galiausiai ta liepsna sudegins pati save... amžinas liepsnojimas, amžinas sukimasis liepsnos ratu.

2013 m. gegužės 16 d., ketvirtadienis

2013 m. gegužės 7 d., antradienis

velnias žino.

"Gera, kai saulė leidžias auksą liedama..." tokie žodžiai visą dieną sukos galvoje ir, pasirodo, tereikia vos vieno akmenėlio man į sielą, kad nuotaika apsiverstų visiškai ir pasigirstų mintyse: aš jaučiuosi pavargus. Nepaisant to, kad pajutau šiandien neapsakomą džiaugsmą vien sėdėdama ant sūpynės, valgydama ledus ir gėrėdamasi saule. tereikėjo tik tik tik...tik tiek, kad susijaukčiau iš naujo visa. kad nesuprasčiau vėl ko noriu, kad sugrįžtų ta kvaila būsena...tik tiek...ak.
Vieną akimirką degu troškimu, kitą akimirką kategoriškai neigiu viską ir nieko nenoriu. abejoju lyg prieš pirmą pasimatymą. o tai ne pirmas. o galbūt dar vienas iš tų paskutinių. galbūt vėl atneš tik nusivylimą ir pyktį. o galbūt...galbūt bus gerai. norėčiau pasukt kokį raktelį, kad viskas viduje grįžtų į savo vietas.
viskas
bus
gerai.


pasakė pozityvioji mano pusė, kuri šiandien ima viršų. palengvėjo.
juk ne veltui šiandien nusipirkau gėlėtą sijoną ir raudoną lūpdažį.:)

2013 m. balandžio 28 d., sekmadienis

fikcijos

gyvenimas, tarytum kokia loterija. Žaidi iš savęs, žaidi iš kitų ir nežinai, ar tai dėl ko žaidi, atneš tau sėkmę ar ištrauksi bilietą su užrašu: "bilietas nieko nelaimėjo. bandykite kitą kartą." tada nusivilsi, norėsis viską sunaikinti ir teks pradėti vėl iš naujo, vėl tarytum nuo nulio. kodėl kažkas atrodę taip tikra, vieną dieną virsta fikcija, sapnu, iš kurio nori, ar ne, tenka pabusti...

"Tai tik sapnas, ir jei
tai tik sapnas - tebūna jis mano." A. Marčėnas

norėčiau pasilikt tame sapne. dar bent truputį, kad nurimčiau. bet kasryt pabundu, badoma minčių, kad realybė yra visai kas kita, kad į sapną neįsikibsi. o gal aš irgi tik fikcija? gal ir manęs nėra? (žnybteliu. suskaudo - vadinasi, gal ir esu)

norėčiau apkabint, kad gal ir tu būtum.

2013 m. balandžio 24 d., trečiadienis

naktiniai svaiguliai.

Atsliūkinau šįvakar (šiąnakt) tam, kad nusikeikt. Tiksliau, mintyse keikiuosi, kaip senas keikūnas. Nepaisant to, jog dabar įnirtingai turėčiau rūpintis ateitimi, sėdėti atsijungus nuo viso pasaulio ir kalti/kalti/kalti, aš visai gražiai įjungiu: "man nusispjaut" režimą ir nedarau nieko naudingo. Šmirinėju praeities soduos ir ką tu man. Tuo labiau, kai praeitis norom nenorom susisieja ne tik, kad su dabartim, bet siesis ir su ateitim (nes taip, gyvenime viskas susieta, ypač pas mane.) (daugiau prižadu nebesišaipyti mintyse iš lopų su keistais dviračiais, o tai po to tie lopai tampa lopais, kuriuos sapnuoju dieną naktį ir kurie labai nuostabiai (ironijos šiame žodyje daugiau, nei galima būtų protu suvokti) supainioja mano gyvenimą.) Nors prisidengiu "gyvenu Čia ir Dabar" skydu, meluoju. Negyvenu netgi šitaip, nes visiškai neįprasminu savo buvimo. Nebent pasižymiu visur, kaip pikta boba, nenorinti su niekuo bendrauti, nenorinti, kad kas nors lįstų į akis. o paskui inkščiu. sukandus dantis bandau kai kurių blogų įpročių atsisakyti, bet man atrodo, kad įpročiai visada lieka įpročiais... atsibodo atsakinėt į klausimą: "kaip gyveni?", nes atsakymas visad toks pat: "nežinau" ir tiesą pasakius, žinoti nenoriu, norėčiau tiesiog gyventi.

ir šiaip nu, kartais atrodo, kad visai praverstų man bokso kriaušė. Būna, pykčio prisikaupia tiek, kad sunku pačiai savyje tverti.


p.s. norėčiau būt vyru(as?!). kokio velnio aš gimiau moterim? kartais nesuprantu.



labai gražus nukatėjimas čia. perkatėjimas ar iškatėjimas, kaip jums patogiau.

2013 m. balandžio 22 d., pirmadienis

viena

nebemoku būti viena. iliuzijos apie ne vienatvę taip smarkiai mane apsivijo, kad negaliu iš jų išsinerti. viena. viena! viena!!! negaliu patikėti šiuo žodžiu. ypač tada, kai esu su kažkuo, kai bėgu ir net nuo savęs išeina pabėgti. bet, kai pasilieku vienui viena, mintys užpuola, lyg kokios gyvatės ir rangosi aplink galvą, šnypščia, kanda, leidžia nuodus. kodėl taip sunku būti vienam? juk žmogaus lemtis kaip tik tokia - būti vienam, išmokti būti vienam. juk visi palieka vieni, tik, kodėl aš nemoku? klausiu savęs, o bergždžiai, nes vis tiek neišmokstu.
kasdien meluoju sau, kad jau viskas gerai, kad pripratau, kad išmokau. nors tiesa visada kitokia. nors norėčiau, kad paimtų, kas šitą mažą mergytę už rankos ir leistų pasislėpti, lyg pamačius bauginantį nepažįstamąjį, kaip tai daro dauguma mažų vaikų. kodėl taip negalima pasislėpt nuo lemties, nuo gyvenimo? Nuo klaidų, kurių nebesuskaičiuoju ant pirštų?

"Aš nuo pat pradžių, dar būdamas mažas vaikas, bandžiau suvokti, kas gera ir kas bloga, nes niekas iš aplinkinių negalėjo man to pasakyti. O dabar suprantu, kad esu paliktas likimo valiai, kad trokštu, jog kas nors nurodytų man kelią ir pasmerktų arba palaimintų mane pasinaudojęs ne galia, o autoritetu..." A. Kamiu


kad ir kaip tai banalu, su manim nutiko labai žmogiškas dalykas: aš pavargau.

2013 m. balandžio 15 d., pirmadienis

mano Tūla turi kitą vardą, bet esmė ta pati.

"Jau seniai nebebuvo Tūlos - man nebebuvo..." J. Kunčinas.




pliūpsnis

esu ta, kuri neranda savo vietos. Nei aplinkui, nei savyje. Esu ta, kurią supa nuostabūs žmonės, iš paskutiniųjų bandantys man padėti. Esu ta, kuri nemoka to įvertinti. Esu ta, kuri nori pabėgti...nuo savęs ir nesugeba susiimti. Esu ta, kuri bėga į knygų pasaulį, kuri skaito dieną naktį ne tik todėl, kad tai mane lavintų, bet dar ir tam, kad pabėgčiau į kitą pasaulį. Esu ta, kuri be literatūros negali, bet suvokia, kad ji daro ir atitinkamą žalą. Esu ta, kuri pripažįsta, kad yra egoistė ir tiesiog negali būti kitokia. Esu ta, kuri nieko nežino. ir nebenori žinoti. Esu ta! Esu kas?!

...kokia tuštybe kvepia noras rašyti internetinį dienoraštį...
...bet taip norisi rasti už ko užsikabinti...už suprantančio...už klaviatūros:)))...

2013 m. balandžio 12 d., penktadienis

sukarščiavo šios moters siela

šamaniški garsai aplink, rankose puodelis vaistų (įsivaizduoju, kad tai arbata), bet širdy ramu ramu... visai nesvarbu, kad vienintelis šalia esantis Kažkas, tėra knyga apie ežerą. Tik ta knyga daug geresnė už Kažką, ko jau nebus.

gyventi gera, net tuomet, kai sergi ir esi tiesiog vaikščiojantis šlepečių šlepsėjimas tuščiuos kambariuos.

šiandien pamačiau ir išgirdau moterį, kurią, jei būčiau vyras, įsimylėčiau.bet, deja, esu moteris, kuri nemoka mylėti. Gal yra mokykla, kurioje mokoma mylėti? gal išmokytų... man sakė, kad aš bijau pripažinti savo jausmus, aš juos slepiu už žodžių. ir aš patikėjau... bet nežinau, ar tai buvo tiesa.

"Taip, jos siela tikriausiai karščiuoja. Bet kaži kaip nekaltai, pradmeniškai skaisčiai. Sakytum, iškritus ankstyvam sniegui kerinčio grožio laukinė rožė ėmė ir persišaldė, o sukarščiavo šios moters siela." D. Kajokas

ir parodyčiau pirštu į save. sukarščiavo siela ir ne tik. sielos karščiui numalšinti vaistai - įsivaizduojamoji arbata nepadės. "siela pasveiks ir mes būsim kartu" S. Parulskis

pradedu panešėt į vaikščiojantį citatų ir padrikų minčių rinkinį.

labanakt, nes tai toks gražus žodis!

2013 m. balandžio 7 d., sekmadienis

not saved

"kiek sykių aš jau miriau
nežinodamas nesuprasdamas
gal tik jausdamas
kad nuo manęs kažkas pasitraukia
kad aš nuo kažko nutolstu" J. Marcinkevičius

Ir šįvakar mirė dar viena mano dalis. bet...išauš nauja diena, kažkada ta tuštuma užsipildys. nebūsiu naivi(nors norėčiau), žinau, kad tai bus ne rytoj. dar mąstau, kaip reikės susitaikyt su atsikėlimo faktu, kai tuo tarpu, nieko labiau netrokštu, kaip keleto dienų bejausmio, be žmonių, be veiksmų, BE SAPNŲ miego. kartais žengti skauda. baisiai, et. bet skausmas, kartais man atrodo, yra mano gyvenimo variklis. neskaudėtų, negyvenčiau:)))

"Juokiuos vargdamas,
verkiu - per šventę. " M. Martinaitis.



2013 m. vasario 24 d., sekmadienis

a man without war is a man without peace

Žaidžiu žaidimą "kiek ilgai aš ištversiu". Ir keista. tveriu. Jau ilgai tveriu. Tik kuo ilgiau tai darau, tuo mažiau prasmės visame kame įžvelgiu. Jau tik žaidžiu iš įpročio, rodos. Kaip visada gyvenu kažkokioje rūku apgaubtoje nežinioje. ta nežinia darosi tokia įprasta, kad kartais pamirštu žinojimo skonį.
gyvenu.
kažkaip.


Vilkiškai. Jau kuris laikas jaučiuosi. ir noriu vilko ant rankos. o gal prie?

2013 m. sausio 12 d., šeštadienis

ateikateikateik

"...Ateik, žiūrėk, kaip juokiantis gelia.
Nukrisk paukščiu į mano širdelę..." D. Razauskas

Klausausi vieno, deklamuoju kitą:

"Sumaišęs vėją su vynu,
Išgėręs, gatvėmis einu,
<...>
Padangė liejasi variu,
Aš orą degantį geriu,
Man graso peiliai žiburių,
Aš jokio ginklo neturiu..."
H. Radauskas

Ir nežinau, kodėl tai pinasi mano mintyse šįvakar. Tikiuosi, ne tik todėl, kad pavardės tokios panašios. Manyje visiška sumaištis. nebesuvokiu nieko.tiesiog tyliu,...

-tai buvo vestuvės?
-ne. jų niekad ir nebus.

Kažkas tada tyliai šyptelėjo. Ir susimąstė, kaip viskas beprasmiška. ne todėl, kad vestuvių nebus. Apskritai. Norėčiau bent vieną naktį normaliai pamiegoti.Gal susidėliočiau skyrybos ženklus savo mintyse. O tai dabar srautas minčių, be kablelių, be taškų, be klaustukų...

aš nesugaunu minčių. ir nežinau ką daryti.