2012 m. lapkričio 4 d., sekmadienis

apie žvaigždes rutinoj


Rutina. Rutina. Rutina. Ji mane prarijo. Nei rašau, nei skaitau. Lyginu, tvarkausi, išmetu, mintyse sudarinėju pirkinių sąrašus, o naktį gimus eilėraščio pradžiai, nustumiu jį į miego karalystę, net nepaėmus rankon rašiklio, ar blogiausiu atveju - telefono, kad pasižymėčiau. O kam?
"Baik save smerkti." Reikia leisti sau tiesiog būti. Kad ir taip, bet būti ir tiek. Viskas sugrįš, arba žus. Vadinas, taip turi būti. Nuo realybės nepabėgsi, vaike. Pievose sukuosi tik galvoje.Bet ir tos pievos nyksta... Tik kvapą, nesantį šalia, vis dar sugebu užuosti, bet tuoj ir jį paliesiu. Realiai. Tada prisigers mano plaukai, rūbai ir mintys iš naujo.

Šukuočiau savo svajonių laumėms plaukus, kad augtų, kad būtų...

nerimstu. blaškausi. kaip visad.





Ir tik ši daina mane nuneša į žvaigždes.