2012 m. rugsėjo 19 d., trečiadienis

The sound of rain





Ir atėjo gyvenime akimirka, kai pažiūrėjus į veidrodį, pamačiau pilką merginą, nudribusiomis, jau didelėmis kelnėmis, tuščiu žvilgsniu žiūrinčią į nieką. Ir tas vaizdas mane prislėgė. Kažkokia savidestrukcija, kažkoks apsimetinėjimas, kažkokia netvarka. Norėjosi viską aplinkui sudaužyti. Daužyti. daužyti. daužyti, kol  viskas suduš. bet negalėjau. nepakilo ranka. Gaila. Tad pašokau, mintyse supurčiau save ir pradėjau viską iš naujo. Persikraučiau į savo senąjį kambarį, kuris manęs neslegia tiek, kiek tas, kuriame pastaruoju metu gyvenu. Pažiūrėjau į rūbų spintą - laikas tvarkytis! Laikas pakilti! Laikas susiimti. Nes ta graužatis yra visiškai beprasmė, ji nereikalinga, betikslė. Užteks vidinio lietaus. Reikia uždegti šviesą. Jei aš to nepadarysiu, niekas kitas už mane to nepadarys. gyvenimas toks. O aš turiu su tuo susitaikyti. Iki mano didžiojo pabėgimo dar daug laiko. Bet turiu jau dabar pradėti. Gyventi. Nes kitaip taip ir suksiuos, tikėdamasi išgelbėjimo. gelbėtis reikia. arba visiškai save viduj sugriausiu. ne! aš statysiu. Dabar. Statau. Ir velniop viską! VELNIOP!

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą