2012 m. rugsėjo 18 d., antradienis

ir negaliu nustot klausytis ordo rosarius equilibrio

Teatras. Teatras. teatras. Daug teatro. Daug kuriam laikui. O gal jis vėl sugrįš į mano gyvenimą. iš lėto. Ir tie vakariniai pasivaikščiojimai drėgnomis gatvėmis ir akimis. Ir muzika ausyse, kurią norisi dainuoti garsiai, bet stop, dar ne tiek išprotėta. Atsisveikinta su protu? O gal jau daugiau nei tiek, kad tas TIEK tapo nebesvarbus.
*
Jausmai. Sako, nuo meilės iki neapykantos tik žingsnis. Ar pritart? Ar aš meluoju, kad jau nekenčiu? Meluoju. meluoju išsijuosus. Apsimetu, kad esu šalta. Kad esu abejinga. Nors naktimis negaliu užmigti nuo minčių, nuo permąstymo kas, kur, kada, ką pasakė... Nors noriu ištart pačius šlykščiausius žodžius tau. bet tyliu. Nes nedera. Nebedera jų sakyti. O ir niekad nederėjo. Tai buvo nutylima. Ir taip bus visada. Taip ir paskęs tie žodžiai neištarti. ir visai nesvarbu kiek puodelių arbatos/kakavos ar kavos išgerčiau, vis vien kiekvienas man primena tai, ką seniai turėjau užmiršti. tik trūkt už vadžių ir vėl iš pradžių. Kartais vėl pasibeldžia ta bjauri apatija. Ir man atrodo, kad tai vien tik noro kažką jausti pasekmė. Nes reikia tiesiog jausti, o ne tik norėti tai daryti.
*
Kartais per penkias minutes, nieko nesvėrus gali priimt labai svarbų sprendimą. Jeigu bėgti, tai bėgti toli. Bėgti savarankiškai. Bėgti vienai.Bėgti pirmą kartą.
*
O likimo ironija (ak, aš tai kartoju jau nežinau kelintą kartą...) mane išves iš proto. Arba jau išvedė.? Viskas sueina į tą vieną tašką ir viskas. Kad ir kur eičiau, kad ir ką daryčiau, vis grąžina mane. bet tai baigsis. Tai turi baigtis. Anksčiau ar vėliau. Svarbiausia tai, jog Laukimas senka. jog Laukimo kasdien vis mažiau. Kartais ir visai nebebūna. Nors kartais ir vidurnaktį užpuola. Bet vis rečiau ir rečiau. išseks ir neliks. tada iš naujo save pastatysiu.


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą