2012 m. rugsėjo 30 d., sekmadienis

let me go

aš baigsiu
tu baigsi
mes baigsim.

o kodėl po "g" ne ėm, o sim, tai jau nežinia.
tiesiog noriu galėti išeiti.



taigi.

2012 m. rugsėjo 19 d., trečiadienis

The sound of rain





Ir atėjo gyvenime akimirka, kai pažiūrėjus į veidrodį, pamačiau pilką merginą, nudribusiomis, jau didelėmis kelnėmis, tuščiu žvilgsniu žiūrinčią į nieką. Ir tas vaizdas mane prislėgė. Kažkokia savidestrukcija, kažkoks apsimetinėjimas, kažkokia netvarka. Norėjosi viską aplinkui sudaužyti. Daužyti. daužyti. daužyti, kol  viskas suduš. bet negalėjau. nepakilo ranka. Gaila. Tad pašokau, mintyse supurčiau save ir pradėjau viską iš naujo. Persikraučiau į savo senąjį kambarį, kuris manęs neslegia tiek, kiek tas, kuriame pastaruoju metu gyvenu. Pažiūrėjau į rūbų spintą - laikas tvarkytis! Laikas pakilti! Laikas susiimti. Nes ta graužatis yra visiškai beprasmė, ji nereikalinga, betikslė. Užteks vidinio lietaus. Reikia uždegti šviesą. Jei aš to nepadarysiu, niekas kitas už mane to nepadarys. gyvenimas toks. O aš turiu su tuo susitaikyti. Iki mano didžiojo pabėgimo dar daug laiko. Bet turiu jau dabar pradėti. Gyventi. Nes kitaip taip ir suksiuos, tikėdamasi išgelbėjimo. gelbėtis reikia. arba visiškai save viduj sugriausiu. ne! aš statysiu. Dabar. Statau. Ir velniop viską! VELNIOP!

2012 m. rugsėjo 18 d., antradienis

ir negaliu nustot klausytis ordo rosarius equilibrio

Teatras. Teatras. teatras. Daug teatro. Daug kuriam laikui. O gal jis vėl sugrįš į mano gyvenimą. iš lėto. Ir tie vakariniai pasivaikščiojimai drėgnomis gatvėmis ir akimis. Ir muzika ausyse, kurią norisi dainuoti garsiai, bet stop, dar ne tiek išprotėta. Atsisveikinta su protu? O gal jau daugiau nei tiek, kad tas TIEK tapo nebesvarbus.
*
Jausmai. Sako, nuo meilės iki neapykantos tik žingsnis. Ar pritart? Ar aš meluoju, kad jau nekenčiu? Meluoju. meluoju išsijuosus. Apsimetu, kad esu šalta. Kad esu abejinga. Nors naktimis negaliu užmigti nuo minčių, nuo permąstymo kas, kur, kada, ką pasakė... Nors noriu ištart pačius šlykščiausius žodžius tau. bet tyliu. Nes nedera. Nebedera jų sakyti. O ir niekad nederėjo. Tai buvo nutylima. Ir taip bus visada. Taip ir paskęs tie žodžiai neištarti. ir visai nesvarbu kiek puodelių arbatos/kakavos ar kavos išgerčiau, vis vien kiekvienas man primena tai, ką seniai turėjau užmiršti. tik trūkt už vadžių ir vėl iš pradžių. Kartais vėl pasibeldžia ta bjauri apatija. Ir man atrodo, kad tai vien tik noro kažką jausti pasekmė. Nes reikia tiesiog jausti, o ne tik norėti tai daryti.
*
Kartais per penkias minutes, nieko nesvėrus gali priimt labai svarbų sprendimą. Jeigu bėgti, tai bėgti toli. Bėgti savarankiškai. Bėgti vienai.Bėgti pirmą kartą.
*
O likimo ironija (ak, aš tai kartoju jau nežinau kelintą kartą...) mane išves iš proto. Arba jau išvedė.? Viskas sueina į tą vieną tašką ir viskas. Kad ir kur eičiau, kad ir ką daryčiau, vis grąžina mane. bet tai baigsis. Tai turi baigtis. Anksčiau ar vėliau. Svarbiausia tai, jog Laukimas senka. jog Laukimo kasdien vis mažiau. Kartais ir visai nebebūna. Nors kartais ir vidurnaktį užpuola. Bet vis rečiau ir rečiau. išseks ir neliks. tada iš naujo save pastatysiu.