2012 m. rugpjūčio 24 d., penktadienis

shame shame shame

Kaip aš pasiilgau!

Kad ir ką bandau daryti, kad ir kuo užsiimti, išnyra mintyse vaizdai, kuriuos reikia pamiršti. Tik, kaip juos pamiršti, jei kasdien vis užpuola mane? Vis dar krebžda tie baisūs kirminai, net bandant juos naikint pykčio dozėmis... Vis dar vaidenas, jog galėtų būti kitaip. Kas būtų, o jeigu? O jeigu...O gal? O kodėl ne...? O...O...O... "Tai tave išves iš proto"... Kartais atrodo, jog ir veda. Ir ne tik tai. Sunku, kai sopančia širdim skaudinu ir kitus. Ypač tuos, kurie man nori tik gero. O dar sunkiau stebėti savo atšalimą ir visišką pokytį. Rodos, apsiverčiau aukštyn kojom... Ir kas beapvers. Kas besugrąžins man save? Kad ir kaip stengiuosi ištrūkti, tai visai nesiseka. Vis sukuos tam rate, net ir galva jau apsisuko, bet esu priversta jame būti. Kad ir pasiruoščiau šokti, atrodo, vėl atsidurčiau tam pačiam, vėl jis išnirtų.

Ir vis dėlto... Tikiuosi, jog nerangiais, nedrąsiais pirmaisiais žingsniais pasieksiu tą dieną, kai įkvėpsiu šviežio, gaivinančio oro...


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą