2012 m. rugpjūčio 26 d., sekmadienis

she just smiles. she don't want the world.



Daina, kurią pirmą kartą išgirdus, širdis pradėjo spurdėt. Tikrai.

Lietui taip švelniai lyjant, širdžiai švelniai ilgintis, knygai švelniai geriantis į mintis... Viskas ateina kartu su Rudeniu. Ir ypač ta Ramybė. Nors ir liūdesiu apibertoj, bet Ramybėj paskęst yra gera. ir ta Ramybė. Ji tikra šiandien. Visai ne ta, kai norisi save apgaut, apsimesti, jog esi ramus, nors iš tikro lipi sienom. Šįkart kitaip. Vonia, sklidina vandens, mintys ten nuskęstančios, smilkalai vienas kitą vejantys ir paskleidžiantys ilgesio kvapą,...ir aš, mąstanti save. savyn. su savim.

2012 m. rugpjūčio 25 d., šeštadienis

užmigusios mintys

Mano ausys išdegintos tavo kvėpavimo. Mano kakta išdeginta tavo lūpų. Mano liemuo tavo(jo?) rankų. Sapnai taip pat dega. Dega, kai matau tave, nors ir kitu pavidalu, bet tiksliai žinau, kad ten tu(jis?). Ir kaip visad - plyštant iš noro visa tai pasakyti, užspringstu žodžiais ir jaučiu kaip jie tvenkias ten giliai ir mane dusina. Labai reikėtų vaistų. (o gal priešnuodžių tau?). Ir akivaizdu, kad tai ne pyktis. Ir net ne visi kiti blogi dalykai.

*
Tekėk kaip upė mano kūnu. Įtekėk į delnus ir lik ten.

*
Jaučiuos it apsiseilėjęs mažas vaikas. Tas, kuriam parodė saldainį, privertė širdį greičiau plakti, bet taip to saldainio ir nedavė...



2012 m. rugpjūčio 24 d., penktadienis

shame shame shame

Kaip aš pasiilgau!

Kad ir ką bandau daryti, kad ir kuo užsiimti, išnyra mintyse vaizdai, kuriuos reikia pamiršti. Tik, kaip juos pamiršti, jei kasdien vis užpuola mane? Vis dar krebžda tie baisūs kirminai, net bandant juos naikint pykčio dozėmis... Vis dar vaidenas, jog galėtų būti kitaip. Kas būtų, o jeigu? O jeigu...O gal? O kodėl ne...? O...O...O... "Tai tave išves iš proto"... Kartais atrodo, jog ir veda. Ir ne tik tai. Sunku, kai sopančia širdim skaudinu ir kitus. Ypač tuos, kurie man nori tik gero. O dar sunkiau stebėti savo atšalimą ir visišką pokytį. Rodos, apsiverčiau aukštyn kojom... Ir kas beapvers. Kas besugrąžins man save? Kad ir kaip stengiuosi ištrūkti, tai visai nesiseka. Vis sukuos tam rate, net ir galva jau apsisuko, bet esu priversta jame būti. Kad ir pasiruoščiau šokti, atrodo, vėl atsidurčiau tam pačiam, vėl jis išnirtų.

Ir vis dėlto... Tikiuosi, jog nerangiais, nedrąsiais pirmaisiais žingsniais pasieksiu tą dieną, kai įkvėpsiu šviežio, gaivinančio oro...


2012 m. rugpjūčio 22 d., trečiadienis

sudegsiu

Renku save iš naujo. Lyg dėlionę dėlioju. Ieškau pamestų detalių. Keletą jau radau, kaip bus su kitomis - nežinia. Akivaizdu, kad skylių liks. Ir tik su laiku rasiu kuo tas tuštumas užpildyt. O kol kas... Tikiuosi, jog man sekas neblogai. Bent po trupinį lengviau viduj. Lengviau širdy. Net jei tai tėra melas, šiuo atveju, meluoti man patinka ir atrodo priimtina. Nors visada sakiau, jog man "geriau karti tiesa, nei saldus melas..." Šįkart apverčiu šią mintį į kitą pusę ir mėgaujuosi saldžiu melu. Nors saldžiai meluoju tik sau.

O diena bus puiki. Ir venomis tekės muzika. Ir aš šypsosiuos.



...ir vėl tikiuosi, kad išmoksiu rašyti.

2012 m. rugpjūčio 5 d., sekmadienis

meluoju.


O iš tikrųjų tai visai ne "deep inside", o tik "inside", nes iki gilumos trūksta laiko... Laiko, kuris eina taip lėtai pažiūrėjus iš vienos pusės ir taip greitai pažvelgus iš kitos... Labai sunku gyventi kaukėtai. Nenuoširdžiai. Pratrūkstančiai nelaiku ir nevietoj. Guodžiu save, kad praeis kiek laiko ir tada bus nuoširdžiai "I don't care"... O dabar elgiuosi taip, kaip niekada nesielgiau. gyvenu taip, kaip niekad dar negyvenau... Galvoju, gal nauja aš gimė. O gal tai širdis nerimstanti. Džiaugiuosi tuo, jog esu ne viena. nes jei būčiau...O jei būčiau...nežinau kas būtų. O dabar galima padėt galvą ant peties. Galima kartu tylėt ir sulaukt apkabinimo, kuris viską sušvelnina... Galiu tarstelt sėdėdama sau: "O dabar pasijaučiau moterim" :)...Buvau labai labai šito pasiilgus.