2012 m. liepos 8 d., sekmadienis

nes reikia nusišypsot.

Kodėl savo kūno, it rūbo, negalima pakeist? Kodėl negalima tiesiog paimt ir išskrist iš savęs? Savo galvos? Jaučiu tik kaip sėkmingai sekas kraustytis iš proto. Taip nejauku, kad norėtųs, jog kas nors, dėl ko nors mane paimtų ir išvežtų. Pagrobtų. Ir nudangintų kur ant stogo, prie jūros ar šiaip toli nuo pačios savęs. Panašu, jog kažko man tiesiog REIKIA. Ir velniai žino ko, nes tai, kas anksčiau man teikė atgaivą, dabar deja, nebeatgaivina...Praėjusią naktį kažkas mano viduj apsivertė. (Žinau, jog negalima sakyti, viduj, bet kitaip negaliu to apibūdint...) O Dangūs! Man privalu susiimti, o tai kitaip iššvaistysiu save ir Laiką.

Ir kai sieloj kažkas verčias aukštyn kojom, man tada norisi šypsotis. o dar geriau yra juoktis tada, kai turėtum pykti ar verkti. tada juoktis velniškai juokinga! Bandei?



Mokėčiau - tai iškepčiau pyragą, į kurį sudėčiau visą savo meilę, kurios nėra. Tad belieka nesančią meilę ištart neegzistuojančiais žodžiais.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą