2012 m. liepos 20 d., penktadienis

Kartais taip norėtųsi kreiptis "Mano mylimas,..", bet kažkas užspaudžia gerklę ir paspringstu tais žodžiais... O už lango jau nežinia kelinta diena lyja ir lyja... Naktį lyja, ryte lyja, dieną lyja, vakare vėl lietus... Kartais noriu to ar ne, ir iš akių palyja. Taip kartkartėm. Kai būna šalta, nyku, vieniša. Ar tiesiog tada, kai pavargstu. Pavargstu laukti, mąstyti, tikėtis, nusivilti, ilgėtis... Gal ir negerai, kai elementarūs, paprasti, savaime suprantami dalykai tampa svajonėmis. O tikrų svajonių. Tų tokių didžių, pradžioje, atrodo, nepasiekiamų, net nebelikę. O taip norėčiau, kad tos neegzistuojančios svajonės iš tiesų dabar būtų pildomos. Bet taip nebus. Neverta nė svajot. Tad tiek ir belieka. Nežinia. Ir "seniai jau bemačiau ją su šypsena..." Velniava! Koks apsileidimas... kokia gėda! nesišypsoti! Kartais juk šypsaus. Tik ne visada nuoširdžiai, bet juk tai ne nusikaltimas?..Ir apskritai, tai visai nesakau, jog man labai blogai, jog liūdna... Aš tiesiog pavargau.:) Juk būna taip žmonėms. Kai kažkuo nusivili. Ir bet kokiu atveju, vis vien, viskas labai gražu aplinkui! Ir tie lietaus lašai gražūs. Ir žmonės gražūs, stebinantys ir verčiantys nusišypsot nuoširdžiai ir širdį šoktelt krūtinėj. Ir poezija graži... Ir muzika... Ir viskas viskas gražu! Tikrai.:)



p.s. Pasiilgau. Nuoširdžiai. Labai.

2 p.s. Supratau, kad aš pati bėgu nuo savęs. Ir vakar kaip šešėlis prasliūkino tokia mintis, gal, visgi, reikėtų pabėgti nuo visų? Nežinia kur, nežinia kaip. Tiesiog pabėgti, dingti. Pradėti viską nuo nulio. Iš naujo.

3 p.s. trokštu bent vienos nuoširdžios, negaubiamos šešėlių, laimės akimirkos! Ar tai daug?

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą