2012 m. liepos 10 d., antradienis

ir nieko nieko panašaus į šį pasaulį

Taip nenatūraliai šypsausi, kad pačiai koktu darosi... Šypsausi, puošiuosi, stengiuosi viską paslėpti. O iš tikro mintyse dainuoju "Aš noriu pabėgti iš čia. Išgaruoti iš čia kaip vanduo..." ir "Pasiimk mane, aš bijau kitos dienos"... Taip, vėl skęstu Foje muzikoje ir jų dainose visiškai atrandu savo jausmus. Tiksliai tokius. Jaučiu kaip po truputį kraustaus iš proto ir kažkas tikrai negero su manimi darosi. Žinau, kad bene visada kovoju su liūdesiu, ilgesiu, vienatve ar laukimu. Bet dabar kažkas kito, kažkas, ko negaliu apibūdinti. Tiesiog jaučiu, kaip prarandu pati save. Kaip nykstu akyse. Ta tikroji aš. Ne, aš nelieknėju, deja:)) Aš tiesiog slystu. Trupu. Taškausi. Besišypsodama. Aš net verkti nebemoku. Tik juoktis ir šypsotis. :))) nes "Skausmas būna mielas. Saugok savo sielą!". Žinau, kad pati save kankinu. Žeidžiu sielą ir inkščiu. Tai labai nenormalu. Bet nebemoku kitaip. O ir mano mintys tokios sunkios. Nuo jų inkščiu dar labiau. Ir kada pagaliau aš rasiu jaukią ir tiesiog patogią vietą savyje...


ir aš net nežinau kam visa tai rašau...

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą