2012 m. liepos 1 d., sekmadienis

find me

Kad ir kur, kad ir su kuo, kad ir kaip būčiau, bet TA daina man visuomet primena MUS. Seniai ištirpusius laike. Ir tik toje dainoje kažkas atgyja. MES vieną akimirką man atgyja. Nors nieko konkretaus negalvoju, tiesiog jaučiu MUS ir tiek. Kad ir kaip stengčiausi, apie kitą žmogų, skambant šiai dainai galvoti neišeina... Ir tai nereiškia, jog man negera dabar. Dabarties MUMYSE. Tik labai daug Laukimo. Naktį prabundu - laukiu.Skaitau knygą - laukiu. Ryte pramerkus akis - pradedu laukti. Ir taip ratu, vis ratu laukiu. Laukiu dėl tos gėrio bangos, kuri užplūsta širdį sulaukus. Tada Laukti nebaisu. Baisu buvo suprasti vieną akimirką, ką reiškia NEBELAUKTI. Tada kažkas, atrodo, nutrūko. Bet dabar. Dabar vėl laukiu. Tik Vienatvėje Laukimas yra garsesnis. Daug garsesnis ir šiek tiek aštresnis. Bet aš jaukinuosi lyg savo augintinį - Laukimą. Nors, Laukimas yra kaip įnoringa Katė. Ne aš valdau Jį, o greičiau, Jis mane. Jis užklumpa kada panorėjęs, kartais paverčia mane melancholiška, o kartais besišypsančia ir nekantraujančia. Ir dabar galiu patvirtint, kad moteriška intuicija ar, kad ir kaip tai vadinama egzistuoja. Net ir mano prikuriamų istorijų ir vaizdinių voratinkliuose būna tiesos. Tuo įsitikinu vis dažniau.

p.s., kad ir kaip tai paradoksalu, bet Tu manyje pažadini švelnumą. Ne tik raguotą žvėrį...


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą