2012 m. liepos 20 d., penktadienis

Kartais taip norėtųsi kreiptis "Mano mylimas,..", bet kažkas užspaudžia gerklę ir paspringstu tais žodžiais... O už lango jau nežinia kelinta diena lyja ir lyja... Naktį lyja, ryte lyja, dieną lyja, vakare vėl lietus... Kartais noriu to ar ne, ir iš akių palyja. Taip kartkartėm. Kai būna šalta, nyku, vieniša. Ar tiesiog tada, kai pavargstu. Pavargstu laukti, mąstyti, tikėtis, nusivilti, ilgėtis... Gal ir negerai, kai elementarūs, paprasti, savaime suprantami dalykai tampa svajonėmis. O tikrų svajonių. Tų tokių didžių, pradžioje, atrodo, nepasiekiamų, net nebelikę. O taip norėčiau, kad tos neegzistuojančios svajonės iš tiesų dabar būtų pildomos. Bet taip nebus. Neverta nė svajot. Tad tiek ir belieka. Nežinia. Ir "seniai jau bemačiau ją su šypsena..." Velniava! Koks apsileidimas... kokia gėda! nesišypsoti! Kartais juk šypsaus. Tik ne visada nuoširdžiai, bet juk tai ne nusikaltimas?..Ir apskritai, tai visai nesakau, jog man labai blogai, jog liūdna... Aš tiesiog pavargau.:) Juk būna taip žmonėms. Kai kažkuo nusivili. Ir bet kokiu atveju, vis vien, viskas labai gražu aplinkui! Ir tie lietaus lašai gražūs. Ir žmonės gražūs, stebinantys ir verčiantys nusišypsot nuoširdžiai ir širdį šoktelt krūtinėj. Ir poezija graži... Ir muzika... Ir viskas viskas gražu! Tikrai.:)



p.s. Pasiilgau. Nuoširdžiai. Labai.

2 p.s. Supratau, kad aš pati bėgu nuo savęs. Ir vakar kaip šešėlis prasliūkino tokia mintis, gal, visgi, reikėtų pabėgti nuo visų? Nežinia kur, nežinia kaip. Tiesiog pabėgti, dingti. Pradėti viską nuo nulio. Iš naujo.

3 p.s. trokštu bent vienos nuoširdžios, negaubiamos šešėlių, laimės akimirkos! Ar tai daug?

2012 m. liepos 19 d., ketvirtadienis

lyg tyčia

Ir būna vakarų lyg tyčia... Kai atrodo, jog visus galėčiau išbučiuoti, kai visų ilgiuosi... Kai siunčiu atsakantį oro bučinį... Kai norėčiau pasakyti vienam žmogui, kad jį prisimenu, kad sapnuoju, kad tiesiog nuoširdžiai pasiilgau... Bet galiausiai nustumiu tas mintis šalin, manydama, jog taip nedera... Negalima juk tiesiog taip paimti ir įsiveržti į kito žmogaus gyvenimą, kuriam kažkada ir taip gerokai jį sujaukiau. Et, bet vis tiek pasiilgau! Prašom nelįsti į mano sapnus ir man nesisapnuoti taip gražiai, kaip tik Tu tai sugebi:)) Nes buvai ypatingas žmogus. Tiksliau, esi. Ir mano širdis, visgi, Tavęs nepamiršo. Ir nepamirš. :)

Ir, žinoma, laiko patikrinti draugai yra tikri. Džiaugiuosi, kad jie yra šalia. Ypač tada, kai visai to nesitikiu. :*


Ir... Šįvakar supratau, kad kiekvienas žmogus buvęs/esantis/būsiantis mano gyvenime yra labai svarbus. Kiekvienas man kažką reiškia. Ir nesvarbu ar tai, ką jis įneša į mano gyvenimą yra bloga, ar gera, bet lygiai taip pat svarbu. Taip jau gimsta mano patirtis, mano asmenybė...

2012 m. liepos 17 d., antradienis

o gal?

Viltis. Netikėtas manęs "paėmimas" ir išvežimas. Nejaukumas viduj, neprisitaikymas prie vietos, galvojant "ką aš užmiršau...ką aš pamečiau?". Tada akių lietus. Toks baisus lietus...pasislėpus, po to ir nebe. Atviri (itin!) pašnekesiai, klausimai, teisinimas... Netikėta reakcija, šypsena. Mėtų arbata. Troškimas rašyti. Knygos. Žurnalas. Mintys apie Tave ir ne visai. Supynės. Keistas ilgesys. Išvados... Ozis, kuris užklumpa tada, kai skauda. Pasivaikščiojimai. Lietus. Boružė, kuri atsirado nežinia iš kur ant mano knygos... Avietės, netikėtai su meile ir rūpesčiu atneštos... Eksperimentai. Ir, rodos JAU jauku, jau gera... Tik staiga vėl Liūdesys iš po žemių užklumpa ir užvaldo širdį. O gal... O gal?



2012 m. liepos 13 d., penktadienis

tai, kas paprasta, bet džiugina...

Dar viena puiki diena! Prasidėjus klausimu : "Į Šiaulius?"... Vėl tranzavom. Į Šiaulius - labai sėkmingai ir tiesiai nuvykom su jaunu vaikinu, kuris klausė Lietuvos radijo, o aš žiūrėjau sau į laukus, į pievas ir šypsojaus, nes pajutau tokią šilumą širdyje, kurią sunku įterpti tarp žodžių. Nežinia kodėl tokią karštą dieną prisiminiau vaikystėje turėtus kailinius. Tokius raudonus su juodais taškeliais - neva kaip boružė. Prisiminiau ir žmogų, kuris man tuos kailinius padovanojo ir kurio nemačiau jau daugiau nei metus ir tik tą akimirką, važiuodama, suvokiau kaip Jo ilgiuosi ir koks, vis dėlto, jis man buvo svarbus...Visai jaukiai Šiauliuose pasitrainiojom, kol nepradėjo lyti... O jau tada, drįstu teigti, nieko gero! Gerai, kad nors vienas skėtį buvo pasiėmęs (žinoma, ne aš, nes aš visad pamirštu jį pasiimti, kai jo, išties, gali prireikti...) Ir teko tranzuoti per lietų... Iš pradžių sekės visai nekaip - niekas nestojo, tačiau galiausiai sustojo tokia labai kalbi moteris. Finansų patarėja, kuri labai daug pasakojo apie pensijas, įmones, draudimą, ir kaip taupyt pinigus... Pavežė, deja, visai netoli - vos iki Kuršėnų...Tačiau buvo tokia gera, kad net skėtį pasiūlė! Tik, deja, mes jo neėmėm. Tada gerokai sušlapom, kol tranzavom toliau... Šįkart sustojo jaunas vaikinas, kuris daug kalbėjo apie žygius (O, kažkas įdomiau!) ir patarinėjo kur patogiau tranzuoti... Bet irgi, deja, pavežė ne iki paties tikslo. Trečią kartą sustojo žmogus, kuris parvežė beveik iki kiemo (pasirodo, jis buvo kaimynas!) Nusipirkom kavos, gavau persirengti dideles kelnes ir marškinėlius:)), pažaidėm naujai įsigytu žaisliuku ir nuėjom miegoti...Žinau tik viena: tokios dienos kaip ši ir praėjusi man suteikia jėgų dar bene savaitei... Šiandien tiesiog ilsiuosi. Vartau žurnalus, skaitau knygą, geriu kavą, ir tuoj žiūrėsiu filmą. Breakfast at Tiffany's. Pagaliau! Įsikalu sau į galvą: nebėra to blogo kas nutiko vakar, dar nėra ir neegzistuoja tai, kas nutiks rytoj. Gyvenu šia diena.


Ir va toks mūsų kelionės pradžios radinys. Negyvas laumžirgis, tačiau kokie gražūs jo sparnai!...

2012 m. liepos 12 d., ketvirtadienis

įsimylėjau. hhhaaa

Pagaliau išmokau gyventi DABAR!!! Kitaip viso to, ką dabar darau nė nepavadinčiau. Atsikelt iš ryto, ne su savais rūbais ištranzuot į Klaipėdą, ten pabūt, tada nueit į tualetą, persirengt į savus rūbus ir vuolia! išlįst visai kitaip atrodant, grįžti traukiniu, žiūrint į tas lūpas, kartkartėmis skaitant knygą... Kartu pavakarieniauti... Viskas taip netikėtai, visiškai spontaniškai, bet taip GERAI! tikrai... Po tokių gerų akimirkų, kartais, pasijaučiu it naujai gimus. Man taip to reikėjo. Man reikėjo, kad mane kas pasiimtų. Taip ir buvo. Pasiėmė ir išgelbėjo, atgaivino mano sielą! Taigi, gyvenu DABAR ir Likimas šiandien nežinia kur mane nuneš... Bet tikiu, kad bus gera diena, nes prasidėjo ypatingai. Su labai labai maloniu komplimentu iš labai įdomaus žmogaus, iš kurio komplimento niekad nesitikėčiau. :)) Prašypsino labai ir turbūt visą dieną norėsis šviest ir šypsotis kaip saulei:))) Įsimylėjau Pasaulį iš naujo.



2012 m. liepos 10 d., antradienis

ir nieko nieko panašaus į šį pasaulį

Taip nenatūraliai šypsausi, kad pačiai koktu darosi... Šypsausi, puošiuosi, stengiuosi viską paslėpti. O iš tikro mintyse dainuoju "Aš noriu pabėgti iš čia. Išgaruoti iš čia kaip vanduo..." ir "Pasiimk mane, aš bijau kitos dienos"... Taip, vėl skęstu Foje muzikoje ir jų dainose visiškai atrandu savo jausmus. Tiksliai tokius. Jaučiu kaip po truputį kraustaus iš proto ir kažkas tikrai negero su manimi darosi. Žinau, kad bene visada kovoju su liūdesiu, ilgesiu, vienatve ar laukimu. Bet dabar kažkas kito, kažkas, ko negaliu apibūdinti. Tiesiog jaučiu, kaip prarandu pati save. Kaip nykstu akyse. Ta tikroji aš. Ne, aš nelieknėju, deja:)) Aš tiesiog slystu. Trupu. Taškausi. Besišypsodama. Aš net verkti nebemoku. Tik juoktis ir šypsotis. :))) nes "Skausmas būna mielas. Saugok savo sielą!". Žinau, kad pati save kankinu. Žeidžiu sielą ir inkščiu. Tai labai nenormalu. Bet nebemoku kitaip. O ir mano mintys tokios sunkios. Nuo jų inkščiu dar labiau. Ir kada pagaliau aš rasiu jaukią ir tiesiog patogią vietą savyje...


ir aš net nežinau kam visa tai rašau...

2012 m. liepos 9 d., pirmadienis

iššūkis:)

Gerdama baltą kavą, klausydama pozityviai nuteikiančios muzikos, nusprendžiau. Apie kitus - gerai arba nieko! Jei tik tarsiu blogą žodį apie ką nors, paprašysiu, kad kas įžnybtų arba aš pati tai padarysiu. Nes, visgi, neturiu teisės kažko teisti, juk aš negaliu žinoti visko apie kitą žmogų. Ypač apie tai, kiek adatų tenka užmint einant jo gyvenimo taku. O adatų visur yra. Net paties laimingiausio žmogaus gyvenime pasitaiko visko. O juk būna, kartais pasakau kažką blogo apie kitą žmogų ir po to jaučiuosi tokia nešvari, neteisinga ir kartu tokia tuščia... Tai va, naujas iššūkis. Neskubėti vertinti garsiai blogųjų žmonių savybių. Mintyse šito neišvengsiu, bet galiu bent jau garsiai nieko nesakyti. Tada būsiu lyg ir švaresnė. Norint pakeisti pasaulį, reikia pradėt nuo savęs:))) ar ne?



2012 m. liepos 8 d., sekmadienis

nes reikia nusišypsot.

Kodėl savo kūno, it rūbo, negalima pakeist? Kodėl negalima tiesiog paimt ir išskrist iš savęs? Savo galvos? Jaučiu tik kaip sėkmingai sekas kraustytis iš proto. Taip nejauku, kad norėtųs, jog kas nors, dėl ko nors mane paimtų ir išvežtų. Pagrobtų. Ir nudangintų kur ant stogo, prie jūros ar šiaip toli nuo pačios savęs. Panašu, jog kažko man tiesiog REIKIA. Ir velniai žino ko, nes tai, kas anksčiau man teikė atgaivą, dabar deja, nebeatgaivina...Praėjusią naktį kažkas mano viduj apsivertė. (Žinau, jog negalima sakyti, viduj, bet kitaip negaliu to apibūdint...) O Dangūs! Man privalu susiimti, o tai kitaip iššvaistysiu save ir Laiką.

Ir kai sieloj kažkas verčias aukštyn kojom, man tada norisi šypsotis. o dar geriau yra juoktis tada, kai turėtum pykti ar verkti. tada juoktis velniškai juokinga! Bandei?



Mokėčiau - tai iškepčiau pyragą, į kurį sudėčiau visą savo meilę, kurios nėra. Tad belieka nesančią meilę ištart neegzistuojančiais žodžiais.

2012 m. liepos 5 d., ketvirtadienis

pamirši pamirši pamirši...

Ir vakarop kaip visada širdis neranda vietos... poezija, lietus, šiluma, žolė, žmonės... ir laukimas. Laukimas kažko, ko trūksta. Ta Vienatvė, išties, duria smilkinius ir veda iš proto. Ypač naktinė Vienatvė. Štiš! Laukan!

O pasirodo esu vilkas, kuris turi tik vieną, bet atsigręžia į praeitį. Taiklu sakyčiau, taiklu...


2012 m. liepos 4 d., trečiadienis

Dalinuosi džiaugsmu:))

Tapau Teta! Turbūt pirmą kartą šis žodis toks saldus. Jis ne krauju sietas, bet sielom. Kai esi tas žmogus, kuris palydi ligoninėn, kai naktį sunku užmigti, kai nenustodama galvoji apie tai, kokias kančias kažkam tenka tvert, kai pagaliau gauni žinutę, jog pasaulį išvydo berniukas, kurį rodos, dar net nemačius jau karštai myli ir nesulauki kada galėsi pabučiuoti trapų dar skruostuką... Kai širdį užplūsta tokios neapsakomos meilės, šilumos ir švelnumo banga... Sakiau, ta proga reikia išsipuošt, visiems šypsotis, visus apkabinti šiandien, nes taip! Aš tapau Teta! Nes pasaulį išvydo mažutis žmogutis, kuris jau užvaldė mano širdį! Myliu ir didžiuojuosi žmogumi, kuris, (ypač šiąnakt, morališkai kentėdama kartu tuo įsitikinau) yra man labai svarbus ir užima labai ypatingą vietą mano širdyje! :)***


2012 m. liepos 3 d., antradienis

love bites

Pamilk save, pamilk save, pamilk... Reiktų tai kartoti kaip mantrą. Gal tada. Tada susivokčiau ir mylėčiau. O dabar... Vis dažniau tenka garsiai savęs paklausti: "Ką tu su savim darai?!" Ir tikrai... Ką? Tiek manęs. Tos manęs tikrosios ir beliko. Vos trupiniai. Vos kelios užuominos... O pasirodo, kad visą laiką šito ir troškau. "Tai ir džiaukis dabar! Pagaliau!" Sušunki ant manęs, lyg piktai, lyg su ironija... Troškau. Bet ar... Ar galima atgal? Prašau... Tenoriu grįžt atgal į save. Tik tiek... Švelniai ir lengvai parskristi ir nebeištrūkti, savęs nepalikti... O tai dabar klaidžioju kažkur, lyg ir be tikslo, be troškimo, tik tam, kad klaidžiočiau. Bet juk aš ne to norėjau! Tiesiog ne to... Taip, su žmonėmis bendrauti sunku, bet su savim - daug sunkiau... Neužtenka vien atsiprašyti. Ir pamiršti. Reikia dar save ir surinkti, lyg iš naujo, lyg iš seno. Bet kokiu atveju, sena tiesa: rytas protingesnis už vakarą. Tikrai.



Kai viskas, ko trokštu, yra tiesiog švelnios rankos man ant skruostų.

2012 m. liepos 1 d., sekmadienis

find me

Kad ir kur, kad ir su kuo, kad ir kaip būčiau, bet TA daina man visuomet primena MUS. Seniai ištirpusius laike. Ir tik toje dainoje kažkas atgyja. MES vieną akimirką man atgyja. Nors nieko konkretaus negalvoju, tiesiog jaučiu MUS ir tiek. Kad ir kaip stengčiausi, apie kitą žmogų, skambant šiai dainai galvoti neišeina... Ir tai nereiškia, jog man negera dabar. Dabarties MUMYSE. Tik labai daug Laukimo. Naktį prabundu - laukiu.Skaitau knygą - laukiu. Ryte pramerkus akis - pradedu laukti. Ir taip ratu, vis ratu laukiu. Laukiu dėl tos gėrio bangos, kuri užplūsta širdį sulaukus. Tada Laukti nebaisu. Baisu buvo suprasti vieną akimirką, ką reiškia NEBELAUKTI. Tada kažkas, atrodo, nutrūko. Bet dabar. Dabar vėl laukiu. Tik Vienatvėje Laukimas yra garsesnis. Daug garsesnis ir šiek tiek aštresnis. Bet aš jaukinuosi lyg savo augintinį - Laukimą. Nors, Laukimas yra kaip įnoringa Katė. Ne aš valdau Jį, o greičiau, Jis mane. Jis užklumpa kada panorėjęs, kartais paverčia mane melancholiška, o kartais besišypsančia ir nekantraujančia. Ir dabar galiu patvirtint, kad moteriška intuicija ar, kad ir kaip tai vadinama egzistuoja. Net ir mano prikuriamų istorijų ir vaizdinių voratinkliuose būna tiesos. Tuo įsitikinu vis dažniau.

p.s., kad ir kaip tai paradoksalu, bet Tu manyje pažadini švelnumą. Ne tik raguotą žvėrį...


labas rytas!

Keista sapnuoti žmonės, kurių realiai, rodos, nesu net mačiusi. Tiesa, galbūt kada nors praėjo pro šalį ir juos "užfiksavo" mano pasąmonė, nors tuo tarpu, mano akys neužkliuvo ir neįžvelgė nieko įdomaus... Sapnavau nepažįstamąjį, kuris įsiveržė į mano teritoriją ir išpeikė mano fotoaparatą:))) (kad išpeikia, tai čia nenuostabu:)) Ir sapne labai su tuo žmogumi susipykau. Netgi variau lauk. Sėdėdama ir prisimindama tą sapną, prisiminiau ir vieną realų įvykį, kai savo namuose susipykau su vos pažįstamu vaikinu. Ir tai dėl labai kvailos priežasties. Dėl aiškinimo ką man daryti. Kartais iš tikro nesuprantu kas per velniava yra žmonių bendravimas. Kodėl negaliu bendrauti su bet kuo? Kas, kur ir kodėl už mane nusprendžia kažkaip užblokuoti domėjimąsi tam tikrais žmonėmis. Kodėl kartais pykstu ant tų, kurie man nepadarė nieko blogo, kai tuo tarpu, prisileidžiu arti tuos, ant kurių turiu už ką pykti? Arba kodėl dėl šito klausimo dažnai prasideda karas tarp mano širdies ir proto? Kai vienas rėkia: "Bėk!", kitas ramina: "Pasilik...". Ir taip, deja, dažniausiai pasilieku. Nebėgu...


Tik šiandien norėčiau kažkur pabėgt už savo ribų. Tų vidinių. Padaryt kažką tokio, ko niekad nedariau... Tik, kad dažniausiai pabėgama nejučia, labai spontaniškai. O aš laukiu. Kaip visad:) tik ko? pati nežinau.



o galbūt ir šito norėčiau.