2012 m. birželio 15 d., penktadienis

you will not exist to me...

Kažkoks savęs darkymas tas apsimetinėjimas... kai jautiesi, o ir atrodai, atsiprašant, zombiškai, o visi tik eina, šypsosi, tave kalbina, automobiliai pravažiuodami irgi netyli... O Tu eini, žiūri sau kažkur į tolumą, paklaikusiom akim ir galvoji, kaip greičiau dingti iš miesto. dingti nuo tų žmonių... Bet kaip tyčia. Įlipus autobusan, sutinki seną kaimynę, kuri pradeda klausinėt kaip tu gyveni, kokia šaunuolė esi, kokia savarankiška...Nematant niekam, jauti kaip skruostu nurieda ašara, staigiai ją nubrauki ir sukandęs dantis lauki, kada galėsi išlipti... Bet vos išlipus, vos pasilikus vienai, taip pradedi bėgti... O galiausiai pasiekus tikslą, taip stipriai apsikabini, taip stipriai jauti šilumą, kad pradedi bėgti dar labiau...
Nežinau kur dėtis. Tiesiog nežinau... Jaučiuosi taip lyg tūkstančiai kerzų tryptų mane. Tiksliau, patį kvailiausią dalyką žmogaus viduje - širdį. Norisi ją ištraukti ir paleist vėjais. tegu šunys suėda. tegu nebus tos širdies. kam ji reikalinga, jei neleidžia miegoti ir normaliai gyventi? Dabar vėl iš naujo turiu mokytis gyventi...viena...su savim...su sienom... bet bet be... Ir visai nesvarbu kiek žmogus kažkam ruošiesi, vis tiek atėjus tai akimirkai, nesugebi savęs valdyti, vis tiek skauda. skauda taip, kad kartais sunku tverti. Ir žinau, kad ši išpažintis yra bjauri. bet mano vienumas mane slegia... užsidedu kaukę.:))))))) nu kokia nuoširdi šypsena! ir akys kaip "švyti"!



I will rewrite history and you will not exist to me... Kaip aš šito norėčiau!!!

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą