2012 m. birželio 19 d., antradienis

siela sielai su sielom

Būna akimirkų gyvenime, kai nesinori kalbėti. Tiesiog norisi tada viską savo viduj išgyventi, suprasti, pasverti, suvokti niekam kitam nesikišant. Kartais būna tokių klausimų, į kuriuos gali atsakyt tik Tavyje gyvenančios būtybės. Bet ne už Tavęs. Ir šiandien buvo tokia akimirka. Ir nieko negalėjau padaryt. Bet juk su manim taip įprasta. Vis išskridus į savo kosmosus, vis su savim bekariaujanti, vis kažkur paskendus...Kartais rodos, visai ne laiku...Ir visai visai ne vietoj. Nors kur TAS laikas? Ir kur TA vieta? Išties, nesuprantu šiandien daug ko. Labiausiai turbūt savęs. Ir vėl ta bjauri Apatija beldžias į širdį... Ir negaliu to sulaikyt... Ir tos naktinės mintys kartais būna labai jau padrikos, išties. Ar ne? Bet gal taip geriau. Taip siela apsivalo. Padrikai kalbant/rašant. Nuosekliai rašant daug kas lieka nepasakyta. Tikrai:)
Ir ta proga, noriu pasidalinti viena citata, kurią šiandien pasibraukiau:
"Kai dėl savo profesijos ar iš pašaukimo daug mąstai apie žmogaus prigimtį, kartais pasijunti besiilgįs primatų. Tie bent neturi slaptų minčių." A. Kamiu




mano siela visad kažko išsiilgus... o ko?...

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą