2012 m. birželio 9 d., šeštadienis

ramiu veidu, bet neramia siela

"Kaip tu gali tokiu ramiu veidu apie tai kalbėti?" Šitas klausimas mane gerokai papurtė. Aš tiesiog stengiuosi gyvent neužsidėjus rožinių akinių. taip lengviau, negi ne? Ir blogiausia (o gal atvirkščiai - tai labai gerai?), kad aš tenkinuosi tokia situacija. Kad man dabar gerai. Kad esu laiminga ir tiek. Ir nesvarbu, kad tampau gyvenimą už virvučių. Kad kuri virvutė gali paimti ir nutrūkti. Kad aš galiu palūžti. Ar pradingti kuriam laikui. Nesvarbu. Nes taip Likimas paskyrė. Nes man gerai. tikrai. Man patinka atsibust ryte ir spontaniškai nuspręsti važiuot, t.y. tranzuot į Šiaulius. Ir ten sėdėt ant žolės tarp balandžių, dalintis pyrago gabalėliu ar bandele, žiūrėt į lūpas ar klausytis balso. man tai patinka... argi to nepakanka? argi dar reikia aiškintis, kodėl tokiu ramiu veidu kalbu apie Tai? Nes dabar yra gerai. Viskas.


ir aš nė velnio nenutuokiu kokia bus ši vasara. nė velnio.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą