2012 m. birželio 30 d., šeštadienis

naivumas? laimė?

Pradedu nesuprasti, kas yra naivumas. Ar tikras nieko nežinojimas ir manymas, kad viskas yra taip, kaip ir turėtų būti ir, kad viskas yra gerai ar žinojimas, bet apsimetimas, kad nieko nežinai, nors žinai bene viską ir galvoji apie tai... Galiausiai frazė: "Senoji Tu jau seniai būtų nustojus tai daryti..." Iš tiesų, taip. Seniai jau būtų buvęs sprogimas, o dabar? Akivaizdu, jog kažkas pasikeitė. Nesprogstu, o tyliai ramiai viską priimu. Lyg mane tai tenkintų, lyg man būtų gerai dėl visko... lyg lyg lyg. Ir žinau, jog galiausiai ateis ta diena, kai visa tai mano viduj sprogs. Bet ar tai matysis išorėje, ar ne - nežinia. Ir, visgi, gyvenimas - keistas. Gyveni sau ir vieną dieną pamatai, kad tai, kas Tave valdė galiausiai išnyko(o gal vertėtų sakyti nutilo?)...





Ir ar laimė, kurią, rodos, jaučiu širdyje iš tiesų yra tikra? O gal dirbtinė? Gal tik Laimės atspindys?


P.S. Dabar pamąsčiau, jog žodis "laimė" tai kaip žodis "laimėti"...Tai jeigu laimė reiškia kažko laimėjimą, tuomet ką aš laimėjau/laimiu? panašu, kad negalėčiau į tai atsakyti. Net priremta prie sienos. Rodos, arti, rodos, privalau sakyti, kad laimiu Laiką. Bet kartais atrodo per toli, jog drįsčiau tvirtinti, kad yra Čia ir Dabar. Kad iš tiesų yra su manimi.

2012 m. birželio 25 d., pirmadienis

\m/

Hmm... Dabar galvoju kaip reik Žaibus apibūdint. Buvo ir gerų akimirkų, ir (beveik tai įprasta) tokių, kai norėjosi viską mesti ir važiuot namo (tiksliau, tokia akimirka buvo tik viena, po to viskas buvo vėl gerai...). Pradedu savęs nebesuvokti. Kas man staiga pasidaro. Kodėl aš taip staigiai persimainau ir tampu kažkokiu keistu sutvėrimu. Su Žaibais viskas puiku, jėga ir visaip kaip. Su manim tik problema. Vieną akimirką headbang'inu, kitą jau žiū, susimąstau ką aš su savim darau... Ir, svarbiausia, nežinau kas negerai. nes viskas turėtų būt puiku. Aš festivaly, ne viena, susilaukiu netgi komplimentų, apsikabinimų, bučinių, girdžiu muziką, kuri artima sielai ir žmonės aplinkui tokie gražūs, o man kažkas neleidžia atsipalaiduot. Tiesiog paskęsti tam gėry. Ne, aš turiu kažkaip kažką savyje užrakinti, lyg nuo kažko saugodamasi. Bet negi taip turi būt? Visus metus laukiau... Bet vis tiek, gerų akimirkų yra daugiau, nei blogų. tad reiškia, jog viskas gerai. :) Tik vienas va toks pastebėjimas. Nežinau kodėl, bet šiais metais man labiau patiko folko programa... Praėjusiais atvirkščiai - metalo. Kaip atradimus malonius ausiai galiu paminėt : Auli, Sen svaja visai nieko ir Ugniavijas (nors jau girdėti gyvai, bet vis tiek patiko...). O Žalvarinis turbūt daugiausiai širdį paglostė. :) Gera buvo traukt Žalio vario kartu, arba alaus alaus... Bet, aišku iš metalo grupių nepaminėt Taake būtų beveik nusikaltimas. Puikiai sugrojo, tik aš pati jau buvau kažkokia pavargus, tai deramai nepagerbiau. O jei viską apibendrinus, tai festas buvo jėga! Nepaisant mano pačios nesąmonių. Tai va taip va. \m/



Ir pagaliau! Taip! Pagaliau įsigijau marškinėlius. Bus man į kolekciją. :)))

p.s. jau laukiu kitų metų:)))

2012 m. birželio 22 d., penktadienis

žaibsss

žaibuosiu žaibuosiu žaibuosiu! Yeah, baby! \m/ Beliko vos valanda, kai važiuosiu jau TEN link ir kraustaus iš proto, nerandu vietos.... Kaip aš laukiau šito. Džiaugiuos it mažas vaikas saldainį įsikandęs... Gerų Rasų tiems, kurie nežaibuos! :) Pažaibuosiu už visus! Žaibsssssss...

2012 m. birželio 19 d., antradienis

siela sielai su sielom

Būna akimirkų gyvenime, kai nesinori kalbėti. Tiesiog norisi tada viską savo viduj išgyventi, suprasti, pasverti, suvokti niekam kitam nesikišant. Kartais būna tokių klausimų, į kuriuos gali atsakyt tik Tavyje gyvenančios būtybės. Bet ne už Tavęs. Ir šiandien buvo tokia akimirka. Ir nieko negalėjau padaryt. Bet juk su manim taip įprasta. Vis išskridus į savo kosmosus, vis su savim bekariaujanti, vis kažkur paskendus...Kartais rodos, visai ne laiku...Ir visai visai ne vietoj. Nors kur TAS laikas? Ir kur TA vieta? Išties, nesuprantu šiandien daug ko. Labiausiai turbūt savęs. Ir vėl ta bjauri Apatija beldžias į širdį... Ir negaliu to sulaikyt... Ir tos naktinės mintys kartais būna labai jau padrikos, išties. Ar ne? Bet gal taip geriau. Taip siela apsivalo. Padrikai kalbant/rašant. Nuosekliai rašant daug kas lieka nepasakyta. Tikrai:)
Ir ta proga, noriu pasidalinti viena citata, kurią šiandien pasibraukiau:
"Kai dėl savo profesijos ar iš pašaukimo daug mąstai apie žmogaus prigimtį, kartais pasijunti besiilgįs primatų. Tie bent neturi slaptų minčių." A. Kamiu




mano siela visad kažko išsiilgus... o ko?...

2012 m. birželio 16 d., šeštadienis

apie laukimą, nerimą drauge su laime

Keistas tas gyvenimas. Taip įdomiai viskas pasikeičia per parą laiko... Pasirodo, nuoširdūs pokalbiai vaikštant, ir nusiėmus savo ragus, duoda labai daug... Kartais ir širdį pagydo...Nors ten vis tiek neramu. Kažkokie pikti Vėjai pučia. Tikiuosi, jie nurims... Juk jau vėl viskas gerai man. Na, bent turėtų būt. Man tereikia įsivažiuot į vėžes...
Dabar geriausias dalykas mano gyvenime tai Žaibų laukimas... Net negaliu patikėt, kad jau penktadienį kilsiu su Žaibais! Ojėj... Širdis ir dėl to spurda. Jau mintyse dėliojuosi ką reiks pasiimti, kiek skirti pinigų... Ir bilietas, nors dar ir ne mano stalčiuj, bet jau man rezervuotas draugo kišenėje! Dėl to negaliu nesišypsot, tai būtų šventvagiška. Su Žaibais tai jau ir prasidės VASARA:) O po to plaksiuos, kur tik kojos, draugų mašinos, traukiniai ar šiaip šluota neš... Jau net dabar suvirpėjau prisiminus praėjusią vasarą...mmm... kiek nuostabių akimirkų! O, kad ši būtų tokia pat puiki! O, kad... :)



Ir tik visai neseniai suvokiau, kiek puikių žmonių mane supa, kurie manimi rūpinasi, palaiko, išklauso, kurie apkabina, kurie gali paguosti, kurie nori būt šalia manęs... Kartais net nepastebiu to, bet dabar jaučiuosi dėkinga Likimui už supančius mane žmones.

2012 m. birželio 15 d., penktadienis

you will not exist to me...

Kažkoks savęs darkymas tas apsimetinėjimas... kai jautiesi, o ir atrodai, atsiprašant, zombiškai, o visi tik eina, šypsosi, tave kalbina, automobiliai pravažiuodami irgi netyli... O Tu eini, žiūri sau kažkur į tolumą, paklaikusiom akim ir galvoji, kaip greičiau dingti iš miesto. dingti nuo tų žmonių... Bet kaip tyčia. Įlipus autobusan, sutinki seną kaimynę, kuri pradeda klausinėt kaip tu gyveni, kokia šaunuolė esi, kokia savarankiška...Nematant niekam, jauti kaip skruostu nurieda ašara, staigiai ją nubrauki ir sukandęs dantis lauki, kada galėsi išlipti... Bet vos išlipus, vos pasilikus vienai, taip pradedi bėgti... O galiausiai pasiekus tikslą, taip stipriai apsikabini, taip stipriai jauti šilumą, kad pradedi bėgti dar labiau...
Nežinau kur dėtis. Tiesiog nežinau... Jaučiuosi taip lyg tūkstančiai kerzų tryptų mane. Tiksliau, patį kvailiausią dalyką žmogaus viduje - širdį. Norisi ją ištraukti ir paleist vėjais. tegu šunys suėda. tegu nebus tos širdies. kam ji reikalinga, jei neleidžia miegoti ir normaliai gyventi? Dabar vėl iš naujo turiu mokytis gyventi...viena...su savim...su sienom... bet bet be... Ir visai nesvarbu kiek žmogus kažkam ruošiesi, vis tiek atėjus tai akimirkai, nesugebi savęs valdyti, vis tiek skauda. skauda taip, kad kartais sunku tverti. Ir žinau, kad ši išpažintis yra bjauri. bet mano vienumas mane slegia... užsidedu kaukę.:))))))) nu kokia nuoširdi šypsena! ir akys kaip "švyti"!



I will rewrite history and you will not exist to me... Kaip aš šito norėčiau!!!

2012 m. birželio 14 d., ketvirtadienis

supergirl

Šiandien Likimas mane pačią išstūmė iš laivo, vos vos laikausi... Aš šiam kryčiui ruošiausi ilgai, bet kažkodėl skauda ir viskas. Maudžia taip, kad norisi išskristi. Dingti. Visada man taip... Užsimanau dingti tada, kai man skauda, nes žinau, kad teks išsitraukti visas savo kaukes ir apsimest, jog man ant visko nusispjauti, jog esu laiminga... Bet pagalvoju dažnai, kad labiausiai bijau palikti viena. But supergils don't cry, supergirls just fly! tai aš skrisiu su kaukėm visom... kaip nors... pažadu... nors viduje tyliai tyliai mirsiu.

2012 m. birželio 11 d., pirmadienis

neverta skaityti.

Aš šįvakar visiška nihilistė, skeptikė ir snobė. Raudono vyno taurė ir Kamiu. Labai jau snobizmu dvelkia... ir visiška, nenuginčijama Vienatve. Žinot, ta Vienatvė kartais smaugia, tikrai... Ir nesvarbu ar esi tik hormonų audros sūkury ar ne, bet Vienatvė yra kažkoks nenuginčijamas faktas. Kažkas, kas kabinasi nagais ir drasko mano odą. ir laša vynas...laša laša... į taurę. po to iš taurės. ir taip be pabaigos. nes tai Vienatvė.

kai esi jaunas, tai labai labai sunku pakelti Vienatvę...



2012 m. birželio 9 d., šeštadienis

ramiu veidu, bet neramia siela

"Kaip tu gali tokiu ramiu veidu apie tai kalbėti?" Šitas klausimas mane gerokai papurtė. Aš tiesiog stengiuosi gyvent neužsidėjus rožinių akinių. taip lengviau, negi ne? Ir blogiausia (o gal atvirkščiai - tai labai gerai?), kad aš tenkinuosi tokia situacija. Kad man dabar gerai. Kad esu laiminga ir tiek. Ir nesvarbu, kad tampau gyvenimą už virvučių. Kad kuri virvutė gali paimti ir nutrūkti. Kad aš galiu palūžti. Ar pradingti kuriam laikui. Nesvarbu. Nes taip Likimas paskyrė. Nes man gerai. tikrai. Man patinka atsibust ryte ir spontaniškai nuspręsti važiuot, t.y. tranzuot į Šiaulius. Ir ten sėdėt ant žolės tarp balandžių, dalintis pyrago gabalėliu ar bandele, žiūrėt į lūpas ar klausytis balso. man tai patinka... argi to nepakanka? argi dar reikia aiškintis, kodėl tokiu ramiu veidu kalbu apie Tai? Nes dabar yra gerai. Viskas.


ir aš nė velnio nenutuokiu kokia bus ši vasara. nė velnio.

2012 m. birželio 7 d., ketvirtadienis

"Ketvirtadienis: juodi begarsiai arbūzai" Richard Brautigan

Šiandien juodų begarsių arbūzų diena. Ir tikrai. Užtenka žvilgtelt pro langą ir pamatau nykią, begarsią pilkumą (nors ir ne juodumą, bet...). Nors, tiesą pasakius man visai šviesu. Žinau, kad laukia daug mažų darbelių šiandien. Ir mieli tie darbeliai, tik sunku prisiruošt juos atlikti. Akys limpa nuo nelabai miegotos nakties ir nuo vyno taurės ir nuo filmo praėjusią naktį.



ir...po neskaitymo pertraukėlės vėl panirti į skaitymą yra kažkas saldaus sielai. Kaip tie arbūzai. Nors arbūzus mėgstu retai... todėl vakar išmečiau šiukšlių dėžėn vieną. Ir taip širdį suspaudė. Lyg atsisveikinant su draugu, gulėjo šaldytuve ir priminė vakarą keturiese ir šiaip smagiau šaldytuvas atrodė, kol jis ten buvo. et... ta knyga "arbūzų cukruje" jaukia smegenis šiek tiek. o gal jos tik nori miego... ammm... gerų juodų begarsių arbūzų, mielieji! :)))

2012 m. birželio 6 d., trečiadienis

nemigai sugrįžus

O pažadėtam kvartale...Baltom lelijom tarp krūtų... Visa kaip augalas žalia...Nuoga ant lango sėdi Tu (aš...norėčiau...šitaip...sėdėt...ir laukt Tavęs.)

Šiąnakt rašau Tau laiškus švelniai užmerkdama akis. Ir laukiu...Taip švelniai ir tyliai laukiu kol pabučiuosi į kaktą, pavadinsi mažyle ir nusišypsosi. O kas su manim daros, net bijau tai suprasti.



ir dar norėčiau gert raudoną vyną su Tavim, jaukiai įsitaisius...arba važiuot traukiniu ir padėt galvą Tau ant peties, kaip tada.

2012 m. birželio 4 d., pirmadienis

pinkfloidiška vasaros diena

Pievos, medus, Vėjas, žvaigždės, Dangus, Naktys, Nemiga, saulėtekis, Laisvė, sparnai, lietus, Mūzos... vasara.






Ir šiandien aš labai pinkfloidinu...:)

2012 m. birželio 1 d., penktadienis

welcome to the jungle!

‎Jurga Ivanauskaitė

"Vasara"
Vasarą atpažinčiau
užrištomis akimis -
iš žemuogių saldumo,
iš pelynų kartumo.

Jei išrautų liežuvį,
man užtektų kvapų -
rausvo dobilų kutulio,
balto kiečių dilgsėjimo.

Jei užkimštų šnerves,
birželio dieną praneštų
man kimus
gegutės kukavimas.

Jei vašku užpiltų ausis,
liesčiau vasarą pirštais -
dobilų drobė, jazminų šilkas,
violetinis čiobrelių aksomas.

Jei nutrauktų rankas,
eičiau basa per žolę -
dygią saulėkaitoje,
rasotą rytmečiais.

Jei ir kojas nukirstų,
krisčiau kniūbsčia į
purias samanas baltomis
grybienos gyslomis.

Ir švino sarkofage
kaip Kasandra siurbčiau
vasarą šeštuoju pojūčiu,
trečiąja akimi regėčiau.

Net virtusi dulkėmis
vis vien žinočiau,
kada pražydo bijūnai,
o kada - jurginai.







...nors man visada gaila Pavasarių. Taip norėtųsi juos prisirišt ir visad prie savęs laikyti...:)