2012 m. gegužės 24 d., ketvirtadienis

Žinau, kad nieko nebežinau ir žinoti bijau.

Ir vėl klausaus tų pačių garsų, kurių klausiausi lygiai prieš metus. Tik Vėjas tada buvo kitas... Nors toks artimas dabartiniam Vėjui... Likimas įdomiai supina, perpina ir visaip kaip suraizgo gyvenimus ir žmones. Būna. Pastebi kokį žmogų, susidarai pirmą įspūdį (dažnai nekokį) ir po kiek laiko žiū, tas praeivis, kreivai Tave nužiūrėjęs, atsiranda Tavo gyvenime ir jį gerokai sujaukia... Toks tas Likimas.

Ei, ar mes laimingi? Ar mes kartu...?

Šitą tylą atleisk, reikalinga tu man. norėčiau, kad taip...

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą