2012 m. gegužės 27 d., sekmadienis

Vėl švelnumas, tas ilgai lauktas švelnumas iš žmogaus, iš kurio to nesitiki, nes manai, jog nemokėsi jo priimti... bet mokėjau, priėmiau...ir man buvo taip vaikiškai gera, kad norėjos pravirkti... Švelnumas užgauna širdį. Nuoširdus švelnumas.
Dalykų, kurių nesugebu suprasti vis daugėja... Jaučiuosi lyg vaikščiočiau adatomis, kažkas duria, bet vis tiek einu. Nors niekas neverčia eiti, galėčiau tiesiog nulipti... Pradedu galvoti, kad man patinka, kai mane bado. Savotiškai mėgstu save kankinti. Mėgstu degti ugnyje, kurią pati kurstau... Seniai žodžiai "viskas arba nieko" man nebeteko prasmės... Bijau, kad mano sukurtos istorijos vėl nevirstų realybe.
Bet viskas gerai, nepaisant ir vėl bemiegių naktų, mano abejonių... Tiesiog man reikia kažkada nustoti kūrus blogį ten, kur jo paprasčiausiai nėra.

p.s. gerti arbatą ir jausti tvyrančią aplink Poezijos dvasią yra kažkas stebuklingo... Ir tokia nežemiška ramybė aplanko...Ir viskas gerai.


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą