2012 m. kovo 20 d., antradienis

dvidešimt antra dvidešimt keturios

Tiek vienišų arbatos puodelių, dievaži, nesu gėrus niekad. Ne tik kiekiu, bet ir turiniu jie skiriasi nuo ankstesniųjų. Anksčiau vienatvės juose ir liūdesio buvo daugiau... Dabar mano arbatos puodeliai sklidini meilės. Greičiausiai platoniškos, jei būtų galima taip pasakyti...
Begerdama prisiminiau ir šiandienos iškeltas paviršiun mintis apie atleidimą. Galvoju apie tai, kiek daug kam ką atleidau... Bene visiem viską atleidau. Nuoskaudų mažoje širdyje yra daugiau, tačiau palikau jas kentėti vienas, neapykantai užtrenkiau duris. Neverta ant kažko ilgai pykti. Galiausiai suvokiu, kad labiausiai visą tą laiką pykstu tik ant savęs. Atleidau už labai, mano širdimi matuojant, didžiules skriaudas, tačiau jaučiuosi lengvesnė, netgi tyresnė nei pykdama. Tik liūdna dėl vienintelio dalyko, kad pati nesijaučiu verta kito žmogaus atleidimo. Pati žiauriausia teisėja sau esu aš. Ir visada buvau, turbūt ir būsiu. Bet su tuo išmokstama gyventi. Ir tylėti išmokstama.
Šiandien visą dieną norėjau taip riebiai nusikeikti... aš myliu! norėčiau parašyti "Tave", bet tai pernelyg šventvagiška. tad nustumiu šį žodį galugerklin, kur slepiasi dar visas tuzinas neištartų žodžių.Ypač Tau/Jam?...

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą