2012 m. gruodžio 23 d., sekmadienis

ne toks, koks turėtų būti.

Kažkas sakė, kad greit Kalėdos. Kažkas sakė, kad rytoj jau Kūčios. Kažkas sakė, kad šios šventės švenčiamos su šeima _ _ _

rankose knygos, kava, aplinkui žvakės ir smilkalai. šventės.

Nejaučiu, nejaučiau ir, manau, nejausiu šiais metais švenčių. Nei eglutės, nei jos puošimo, nei jokių lempučių. Nieko. Tik šiokia tokia žiemiška servetėlė/staltiesė ir maišelis mandarinų. Kalėdų laukimas.


_ _ _bučiniai į kaktą patinka man. Labai. Ypač, kai nesitiki, kai kažkas su tavim darosi ir pati nesupranti, kas._ _ _

kai visus metus gyveni laukime kažko, tai Kalėdų laukimas tiesiog išnyksta. jo nebėra. arba...nebėra su kuo laukti. ir tiek.

šiltų ir jaukių. svarbiausia, ne vienišų švenčių.



ne dovanos yra svarbiausia. šiaip.

2012 m. gruodžio 6 d., ketvirtadienis

tekdavo skaudžiai augti, kad atitikčiau reikiamą dydį

Nieko labiau netrokštu, kaip šiąnakt praleisti naktį su kažkuo, gerti raudoną vyną, gulėti ant grindų, užsidegt žvakes ir smilkalus. ir kalbėti. arba tylėti tiek pat, bet tylėti suprantamai tarpusavy. Aak, bet visa tai buvo tik vasarą. Dabar. Dabar, jei ir geriam vyną, tai susėdę viens prieš kitą, kaip neva normalūs žmonės... O žvakės kartais dega kažkur šalia, bet, rodos, net ne dėl mūsų...
Kažkas su manimi darosi.. Kažkas manyje bunda. naujo, arba pamiršto. Bet juk "visa vis tiek pat". Būna, pabunda abejingumas...
Bet rytoj. O RYTOJ. tas saldus rytojaus troškimas...


http://obsrr.bandcamp.com/album/patogi-gelm

klausytis, klausytis, klausytis... Užpildyti kambarių tylą balsais ir vienatvę laikyti už rankos.

2012 m. lapkričio 4 d., sekmadienis

apie žvaigždes rutinoj


Rutina. Rutina. Rutina. Ji mane prarijo. Nei rašau, nei skaitau. Lyginu, tvarkausi, išmetu, mintyse sudarinėju pirkinių sąrašus, o naktį gimus eilėraščio pradžiai, nustumiu jį į miego karalystę, net nepaėmus rankon rašiklio, ar blogiausiu atveju - telefono, kad pasižymėčiau. O kam?
"Baik save smerkti." Reikia leisti sau tiesiog būti. Kad ir taip, bet būti ir tiek. Viskas sugrįš, arba žus. Vadinas, taip turi būti. Nuo realybės nepabėgsi, vaike. Pievose sukuosi tik galvoje.Bet ir tos pievos nyksta... Tik kvapą, nesantį šalia, vis dar sugebu užuosti, bet tuoj ir jį paliesiu. Realiai. Tada prisigers mano plaukai, rūbai ir mintys iš naujo.

Šukuočiau savo svajonių laumėms plaukus, kad augtų, kad būtų...

nerimstu. blaškausi. kaip visad.





Ir tik ši daina mane nuneša į žvaigždes.



2012 m. rugsėjo 30 d., sekmadienis

let me go

aš baigsiu
tu baigsi
mes baigsim.

o kodėl po "g" ne ėm, o sim, tai jau nežinia.
tiesiog noriu galėti išeiti.



taigi.

2012 m. rugsėjo 19 d., trečiadienis

The sound of rain





Ir atėjo gyvenime akimirka, kai pažiūrėjus į veidrodį, pamačiau pilką merginą, nudribusiomis, jau didelėmis kelnėmis, tuščiu žvilgsniu žiūrinčią į nieką. Ir tas vaizdas mane prislėgė. Kažkokia savidestrukcija, kažkoks apsimetinėjimas, kažkokia netvarka. Norėjosi viską aplinkui sudaužyti. Daužyti. daužyti. daužyti, kol  viskas suduš. bet negalėjau. nepakilo ranka. Gaila. Tad pašokau, mintyse supurčiau save ir pradėjau viską iš naujo. Persikraučiau į savo senąjį kambarį, kuris manęs neslegia tiek, kiek tas, kuriame pastaruoju metu gyvenu. Pažiūrėjau į rūbų spintą - laikas tvarkytis! Laikas pakilti! Laikas susiimti. Nes ta graužatis yra visiškai beprasmė, ji nereikalinga, betikslė. Užteks vidinio lietaus. Reikia uždegti šviesą. Jei aš to nepadarysiu, niekas kitas už mane to nepadarys. gyvenimas toks. O aš turiu su tuo susitaikyti. Iki mano didžiojo pabėgimo dar daug laiko. Bet turiu jau dabar pradėti. Gyventi. Nes kitaip taip ir suksiuos, tikėdamasi išgelbėjimo. gelbėtis reikia. arba visiškai save viduj sugriausiu. ne! aš statysiu. Dabar. Statau. Ir velniop viską! VELNIOP!

2012 m. rugsėjo 18 d., antradienis

ir negaliu nustot klausytis ordo rosarius equilibrio

Teatras. Teatras. teatras. Daug teatro. Daug kuriam laikui. O gal jis vėl sugrįš į mano gyvenimą. iš lėto. Ir tie vakariniai pasivaikščiojimai drėgnomis gatvėmis ir akimis. Ir muzika ausyse, kurią norisi dainuoti garsiai, bet stop, dar ne tiek išprotėta. Atsisveikinta su protu? O gal jau daugiau nei tiek, kad tas TIEK tapo nebesvarbus.
*
Jausmai. Sako, nuo meilės iki neapykantos tik žingsnis. Ar pritart? Ar aš meluoju, kad jau nekenčiu? Meluoju. meluoju išsijuosus. Apsimetu, kad esu šalta. Kad esu abejinga. Nors naktimis negaliu užmigti nuo minčių, nuo permąstymo kas, kur, kada, ką pasakė... Nors noriu ištart pačius šlykščiausius žodžius tau. bet tyliu. Nes nedera. Nebedera jų sakyti. O ir niekad nederėjo. Tai buvo nutylima. Ir taip bus visada. Taip ir paskęs tie žodžiai neištarti. ir visai nesvarbu kiek puodelių arbatos/kakavos ar kavos išgerčiau, vis vien kiekvienas man primena tai, ką seniai turėjau užmiršti. tik trūkt už vadžių ir vėl iš pradžių. Kartais vėl pasibeldžia ta bjauri apatija. Ir man atrodo, kad tai vien tik noro kažką jausti pasekmė. Nes reikia tiesiog jausti, o ne tik norėti tai daryti.
*
Kartais per penkias minutes, nieko nesvėrus gali priimt labai svarbų sprendimą. Jeigu bėgti, tai bėgti toli. Bėgti savarankiškai. Bėgti vienai.Bėgti pirmą kartą.
*
O likimo ironija (ak, aš tai kartoju jau nežinau kelintą kartą...) mane išves iš proto. Arba jau išvedė.? Viskas sueina į tą vieną tašką ir viskas. Kad ir kur eičiau, kad ir ką daryčiau, vis grąžina mane. bet tai baigsis. Tai turi baigtis. Anksčiau ar vėliau. Svarbiausia tai, jog Laukimas senka. jog Laukimo kasdien vis mažiau. Kartais ir visai nebebūna. Nors kartais ir vidurnaktį užpuola. Bet vis rečiau ir rečiau. išseks ir neliks. tada iš naujo save pastatysiu.


2012 m. rugpjūčio 26 d., sekmadienis

she just smiles. she don't want the world.



Daina, kurią pirmą kartą išgirdus, širdis pradėjo spurdėt. Tikrai.

Lietui taip švelniai lyjant, širdžiai švelniai ilgintis, knygai švelniai geriantis į mintis... Viskas ateina kartu su Rudeniu. Ir ypač ta Ramybė. Nors ir liūdesiu apibertoj, bet Ramybėj paskęst yra gera. ir ta Ramybė. Ji tikra šiandien. Visai ne ta, kai norisi save apgaut, apsimesti, jog esi ramus, nors iš tikro lipi sienom. Šįkart kitaip. Vonia, sklidina vandens, mintys ten nuskęstančios, smilkalai vienas kitą vejantys ir paskleidžiantys ilgesio kvapą,...ir aš, mąstanti save. savyn. su savim.

2012 m. rugpjūčio 25 d., šeštadienis

užmigusios mintys

Mano ausys išdegintos tavo kvėpavimo. Mano kakta išdeginta tavo lūpų. Mano liemuo tavo(jo?) rankų. Sapnai taip pat dega. Dega, kai matau tave, nors ir kitu pavidalu, bet tiksliai žinau, kad ten tu(jis?). Ir kaip visad - plyštant iš noro visa tai pasakyti, užspringstu žodžiais ir jaučiu kaip jie tvenkias ten giliai ir mane dusina. Labai reikėtų vaistų. (o gal priešnuodžių tau?). Ir akivaizdu, kad tai ne pyktis. Ir net ne visi kiti blogi dalykai.

*
Tekėk kaip upė mano kūnu. Įtekėk į delnus ir lik ten.

*
Jaučiuos it apsiseilėjęs mažas vaikas. Tas, kuriam parodė saldainį, privertė širdį greičiau plakti, bet taip to saldainio ir nedavė...



2012 m. rugpjūčio 24 d., penktadienis

shame shame shame

Kaip aš pasiilgau!

Kad ir ką bandau daryti, kad ir kuo užsiimti, išnyra mintyse vaizdai, kuriuos reikia pamiršti. Tik, kaip juos pamiršti, jei kasdien vis užpuola mane? Vis dar krebžda tie baisūs kirminai, net bandant juos naikint pykčio dozėmis... Vis dar vaidenas, jog galėtų būti kitaip. Kas būtų, o jeigu? O jeigu...O gal? O kodėl ne...? O...O...O... "Tai tave išves iš proto"... Kartais atrodo, jog ir veda. Ir ne tik tai. Sunku, kai sopančia širdim skaudinu ir kitus. Ypač tuos, kurie man nori tik gero. O dar sunkiau stebėti savo atšalimą ir visišką pokytį. Rodos, apsiverčiau aukštyn kojom... Ir kas beapvers. Kas besugrąžins man save? Kad ir kaip stengiuosi ištrūkti, tai visai nesiseka. Vis sukuos tam rate, net ir galva jau apsisuko, bet esu priversta jame būti. Kad ir pasiruoščiau šokti, atrodo, vėl atsidurčiau tam pačiam, vėl jis išnirtų.

Ir vis dėlto... Tikiuosi, jog nerangiais, nedrąsiais pirmaisiais žingsniais pasieksiu tą dieną, kai įkvėpsiu šviežio, gaivinančio oro...


2012 m. rugpjūčio 22 d., trečiadienis

sudegsiu

Renku save iš naujo. Lyg dėlionę dėlioju. Ieškau pamestų detalių. Keletą jau radau, kaip bus su kitomis - nežinia. Akivaizdu, kad skylių liks. Ir tik su laiku rasiu kuo tas tuštumas užpildyt. O kol kas... Tikiuosi, jog man sekas neblogai. Bent po trupinį lengviau viduj. Lengviau širdy. Net jei tai tėra melas, šiuo atveju, meluoti man patinka ir atrodo priimtina. Nors visada sakiau, jog man "geriau karti tiesa, nei saldus melas..." Šįkart apverčiu šią mintį į kitą pusę ir mėgaujuosi saldžiu melu. Nors saldžiai meluoju tik sau.

O diena bus puiki. Ir venomis tekės muzika. Ir aš šypsosiuos.



...ir vėl tikiuosi, kad išmoksiu rašyti.

2012 m. rugpjūčio 5 d., sekmadienis

meluoju.


O iš tikrųjų tai visai ne "deep inside", o tik "inside", nes iki gilumos trūksta laiko... Laiko, kuris eina taip lėtai pažiūrėjus iš vienos pusės ir taip greitai pažvelgus iš kitos... Labai sunku gyventi kaukėtai. Nenuoširdžiai. Pratrūkstančiai nelaiku ir nevietoj. Guodžiu save, kad praeis kiek laiko ir tada bus nuoširdžiai "I don't care"... O dabar elgiuosi taip, kaip niekada nesielgiau. gyvenu taip, kaip niekad dar negyvenau... Galvoju, gal nauja aš gimė. O gal tai širdis nerimstanti. Džiaugiuosi tuo, jog esu ne viena. nes jei būčiau...O jei būčiau...nežinau kas būtų. O dabar galima padėt galvą ant peties. Galima kartu tylėt ir sulaukt apkabinimo, kuris viską sušvelnina... Galiu tarstelt sėdėdama sau: "O dabar pasijaučiau moterim" :)...Buvau labai labai šito pasiilgus.

2012 m. liepos 20 d., penktadienis

Kartais taip norėtųsi kreiptis "Mano mylimas,..", bet kažkas užspaudžia gerklę ir paspringstu tais žodžiais... O už lango jau nežinia kelinta diena lyja ir lyja... Naktį lyja, ryte lyja, dieną lyja, vakare vėl lietus... Kartais noriu to ar ne, ir iš akių palyja. Taip kartkartėm. Kai būna šalta, nyku, vieniša. Ar tiesiog tada, kai pavargstu. Pavargstu laukti, mąstyti, tikėtis, nusivilti, ilgėtis... Gal ir negerai, kai elementarūs, paprasti, savaime suprantami dalykai tampa svajonėmis. O tikrų svajonių. Tų tokių didžių, pradžioje, atrodo, nepasiekiamų, net nebelikę. O taip norėčiau, kad tos neegzistuojančios svajonės iš tiesų dabar būtų pildomos. Bet taip nebus. Neverta nė svajot. Tad tiek ir belieka. Nežinia. Ir "seniai jau bemačiau ją su šypsena..." Velniava! Koks apsileidimas... kokia gėda! nesišypsoti! Kartais juk šypsaus. Tik ne visada nuoširdžiai, bet juk tai ne nusikaltimas?..Ir apskritai, tai visai nesakau, jog man labai blogai, jog liūdna... Aš tiesiog pavargau.:) Juk būna taip žmonėms. Kai kažkuo nusivili. Ir bet kokiu atveju, vis vien, viskas labai gražu aplinkui! Ir tie lietaus lašai gražūs. Ir žmonės gražūs, stebinantys ir verčiantys nusišypsot nuoširdžiai ir širdį šoktelt krūtinėj. Ir poezija graži... Ir muzika... Ir viskas viskas gražu! Tikrai.:)



p.s. Pasiilgau. Nuoširdžiai. Labai.

2 p.s. Supratau, kad aš pati bėgu nuo savęs. Ir vakar kaip šešėlis prasliūkino tokia mintis, gal, visgi, reikėtų pabėgti nuo visų? Nežinia kur, nežinia kaip. Tiesiog pabėgti, dingti. Pradėti viską nuo nulio. Iš naujo.

3 p.s. trokštu bent vienos nuoširdžios, negaubiamos šešėlių, laimės akimirkos! Ar tai daug?

2012 m. liepos 19 d., ketvirtadienis

lyg tyčia

Ir būna vakarų lyg tyčia... Kai atrodo, jog visus galėčiau išbučiuoti, kai visų ilgiuosi... Kai siunčiu atsakantį oro bučinį... Kai norėčiau pasakyti vienam žmogui, kad jį prisimenu, kad sapnuoju, kad tiesiog nuoširdžiai pasiilgau... Bet galiausiai nustumiu tas mintis šalin, manydama, jog taip nedera... Negalima juk tiesiog taip paimti ir įsiveržti į kito žmogaus gyvenimą, kuriam kažkada ir taip gerokai jį sujaukiau. Et, bet vis tiek pasiilgau! Prašom nelįsti į mano sapnus ir man nesisapnuoti taip gražiai, kaip tik Tu tai sugebi:)) Nes buvai ypatingas žmogus. Tiksliau, esi. Ir mano širdis, visgi, Tavęs nepamiršo. Ir nepamirš. :)

Ir, žinoma, laiko patikrinti draugai yra tikri. Džiaugiuosi, kad jie yra šalia. Ypač tada, kai visai to nesitikiu. :*


Ir... Šįvakar supratau, kad kiekvienas žmogus buvęs/esantis/būsiantis mano gyvenime yra labai svarbus. Kiekvienas man kažką reiškia. Ir nesvarbu ar tai, ką jis įneša į mano gyvenimą yra bloga, ar gera, bet lygiai taip pat svarbu. Taip jau gimsta mano patirtis, mano asmenybė...

2012 m. liepos 17 d., antradienis

o gal?

Viltis. Netikėtas manęs "paėmimas" ir išvežimas. Nejaukumas viduj, neprisitaikymas prie vietos, galvojant "ką aš užmiršau...ką aš pamečiau?". Tada akių lietus. Toks baisus lietus...pasislėpus, po to ir nebe. Atviri (itin!) pašnekesiai, klausimai, teisinimas... Netikėta reakcija, šypsena. Mėtų arbata. Troškimas rašyti. Knygos. Žurnalas. Mintys apie Tave ir ne visai. Supynės. Keistas ilgesys. Išvados... Ozis, kuris užklumpa tada, kai skauda. Pasivaikščiojimai. Lietus. Boružė, kuri atsirado nežinia iš kur ant mano knygos... Avietės, netikėtai su meile ir rūpesčiu atneštos... Eksperimentai. Ir, rodos JAU jauku, jau gera... Tik staiga vėl Liūdesys iš po žemių užklumpa ir užvaldo širdį. O gal... O gal?



2012 m. liepos 13 d., penktadienis

tai, kas paprasta, bet džiugina...

Dar viena puiki diena! Prasidėjus klausimu : "Į Šiaulius?"... Vėl tranzavom. Į Šiaulius - labai sėkmingai ir tiesiai nuvykom su jaunu vaikinu, kuris klausė Lietuvos radijo, o aš žiūrėjau sau į laukus, į pievas ir šypsojaus, nes pajutau tokią šilumą širdyje, kurią sunku įterpti tarp žodžių. Nežinia kodėl tokią karštą dieną prisiminiau vaikystėje turėtus kailinius. Tokius raudonus su juodais taškeliais - neva kaip boružė. Prisiminiau ir žmogų, kuris man tuos kailinius padovanojo ir kurio nemačiau jau daugiau nei metus ir tik tą akimirką, važiuodama, suvokiau kaip Jo ilgiuosi ir koks, vis dėlto, jis man buvo svarbus...Visai jaukiai Šiauliuose pasitrainiojom, kol nepradėjo lyti... O jau tada, drįstu teigti, nieko gero! Gerai, kad nors vienas skėtį buvo pasiėmęs (žinoma, ne aš, nes aš visad pamirštu jį pasiimti, kai jo, išties, gali prireikti...) Ir teko tranzuoti per lietų... Iš pradžių sekės visai nekaip - niekas nestojo, tačiau galiausiai sustojo tokia labai kalbi moteris. Finansų patarėja, kuri labai daug pasakojo apie pensijas, įmones, draudimą, ir kaip taupyt pinigus... Pavežė, deja, visai netoli - vos iki Kuršėnų...Tačiau buvo tokia gera, kad net skėtį pasiūlė! Tik, deja, mes jo neėmėm. Tada gerokai sušlapom, kol tranzavom toliau... Šįkart sustojo jaunas vaikinas, kuris daug kalbėjo apie žygius (O, kažkas įdomiau!) ir patarinėjo kur patogiau tranzuoti... Bet irgi, deja, pavežė ne iki paties tikslo. Trečią kartą sustojo žmogus, kuris parvežė beveik iki kiemo (pasirodo, jis buvo kaimynas!) Nusipirkom kavos, gavau persirengti dideles kelnes ir marškinėlius:)), pažaidėm naujai įsigytu žaisliuku ir nuėjom miegoti...Žinau tik viena: tokios dienos kaip ši ir praėjusi man suteikia jėgų dar bene savaitei... Šiandien tiesiog ilsiuosi. Vartau žurnalus, skaitau knygą, geriu kavą, ir tuoj žiūrėsiu filmą. Breakfast at Tiffany's. Pagaliau! Įsikalu sau į galvą: nebėra to blogo kas nutiko vakar, dar nėra ir neegzistuoja tai, kas nutiks rytoj. Gyvenu šia diena.


Ir va toks mūsų kelionės pradžios radinys. Negyvas laumžirgis, tačiau kokie gražūs jo sparnai!...

2012 m. liepos 12 d., ketvirtadienis

įsimylėjau. hhhaaa

Pagaliau išmokau gyventi DABAR!!! Kitaip viso to, ką dabar darau nė nepavadinčiau. Atsikelt iš ryto, ne su savais rūbais ištranzuot į Klaipėdą, ten pabūt, tada nueit į tualetą, persirengt į savus rūbus ir vuolia! išlįst visai kitaip atrodant, grįžti traukiniu, žiūrint į tas lūpas, kartkartėmis skaitant knygą... Kartu pavakarieniauti... Viskas taip netikėtai, visiškai spontaniškai, bet taip GERAI! tikrai... Po tokių gerų akimirkų, kartais, pasijaučiu it naujai gimus. Man taip to reikėjo. Man reikėjo, kad mane kas pasiimtų. Taip ir buvo. Pasiėmė ir išgelbėjo, atgaivino mano sielą! Taigi, gyvenu DABAR ir Likimas šiandien nežinia kur mane nuneš... Bet tikiu, kad bus gera diena, nes prasidėjo ypatingai. Su labai labai maloniu komplimentu iš labai įdomaus žmogaus, iš kurio komplimento niekad nesitikėčiau. :)) Prašypsino labai ir turbūt visą dieną norėsis šviest ir šypsotis kaip saulei:))) Įsimylėjau Pasaulį iš naujo.



2012 m. liepos 10 d., antradienis

ir nieko nieko panašaus į šį pasaulį

Taip nenatūraliai šypsausi, kad pačiai koktu darosi... Šypsausi, puošiuosi, stengiuosi viską paslėpti. O iš tikro mintyse dainuoju "Aš noriu pabėgti iš čia. Išgaruoti iš čia kaip vanduo..." ir "Pasiimk mane, aš bijau kitos dienos"... Taip, vėl skęstu Foje muzikoje ir jų dainose visiškai atrandu savo jausmus. Tiksliai tokius. Jaučiu kaip po truputį kraustaus iš proto ir kažkas tikrai negero su manimi darosi. Žinau, kad bene visada kovoju su liūdesiu, ilgesiu, vienatve ar laukimu. Bet dabar kažkas kito, kažkas, ko negaliu apibūdinti. Tiesiog jaučiu, kaip prarandu pati save. Kaip nykstu akyse. Ta tikroji aš. Ne, aš nelieknėju, deja:)) Aš tiesiog slystu. Trupu. Taškausi. Besišypsodama. Aš net verkti nebemoku. Tik juoktis ir šypsotis. :))) nes "Skausmas būna mielas. Saugok savo sielą!". Žinau, kad pati save kankinu. Žeidžiu sielą ir inkščiu. Tai labai nenormalu. Bet nebemoku kitaip. O ir mano mintys tokios sunkios. Nuo jų inkščiu dar labiau. Ir kada pagaliau aš rasiu jaukią ir tiesiog patogią vietą savyje...


ir aš net nežinau kam visa tai rašau...

2012 m. liepos 9 d., pirmadienis

iššūkis:)

Gerdama baltą kavą, klausydama pozityviai nuteikiančios muzikos, nusprendžiau. Apie kitus - gerai arba nieko! Jei tik tarsiu blogą žodį apie ką nors, paprašysiu, kad kas įžnybtų arba aš pati tai padarysiu. Nes, visgi, neturiu teisės kažko teisti, juk aš negaliu žinoti visko apie kitą žmogų. Ypač apie tai, kiek adatų tenka užmint einant jo gyvenimo taku. O adatų visur yra. Net paties laimingiausio žmogaus gyvenime pasitaiko visko. O juk būna, kartais pasakau kažką blogo apie kitą žmogų ir po to jaučiuosi tokia nešvari, neteisinga ir kartu tokia tuščia... Tai va, naujas iššūkis. Neskubėti vertinti garsiai blogųjų žmonių savybių. Mintyse šito neišvengsiu, bet galiu bent jau garsiai nieko nesakyti. Tada būsiu lyg ir švaresnė. Norint pakeisti pasaulį, reikia pradėt nuo savęs:))) ar ne?



2012 m. liepos 8 d., sekmadienis

nes reikia nusišypsot.

Kodėl savo kūno, it rūbo, negalima pakeist? Kodėl negalima tiesiog paimt ir išskrist iš savęs? Savo galvos? Jaučiu tik kaip sėkmingai sekas kraustytis iš proto. Taip nejauku, kad norėtųs, jog kas nors, dėl ko nors mane paimtų ir išvežtų. Pagrobtų. Ir nudangintų kur ant stogo, prie jūros ar šiaip toli nuo pačios savęs. Panašu, jog kažko man tiesiog REIKIA. Ir velniai žino ko, nes tai, kas anksčiau man teikė atgaivą, dabar deja, nebeatgaivina...Praėjusią naktį kažkas mano viduj apsivertė. (Žinau, jog negalima sakyti, viduj, bet kitaip negaliu to apibūdint...) O Dangūs! Man privalu susiimti, o tai kitaip iššvaistysiu save ir Laiką.

Ir kai sieloj kažkas verčias aukštyn kojom, man tada norisi šypsotis. o dar geriau yra juoktis tada, kai turėtum pykti ar verkti. tada juoktis velniškai juokinga! Bandei?



Mokėčiau - tai iškepčiau pyragą, į kurį sudėčiau visą savo meilę, kurios nėra. Tad belieka nesančią meilę ištart neegzistuojančiais žodžiais.

2012 m. liepos 5 d., ketvirtadienis

pamirši pamirši pamirši...

Ir vakarop kaip visada širdis neranda vietos... poezija, lietus, šiluma, žolė, žmonės... ir laukimas. Laukimas kažko, ko trūksta. Ta Vienatvė, išties, duria smilkinius ir veda iš proto. Ypač naktinė Vienatvė. Štiš! Laukan!

O pasirodo esu vilkas, kuris turi tik vieną, bet atsigręžia į praeitį. Taiklu sakyčiau, taiklu...


2012 m. liepos 4 d., trečiadienis

Dalinuosi džiaugsmu:))

Tapau Teta! Turbūt pirmą kartą šis žodis toks saldus. Jis ne krauju sietas, bet sielom. Kai esi tas žmogus, kuris palydi ligoninėn, kai naktį sunku užmigti, kai nenustodama galvoji apie tai, kokias kančias kažkam tenka tvert, kai pagaliau gauni žinutę, jog pasaulį išvydo berniukas, kurį rodos, dar net nemačius jau karštai myli ir nesulauki kada galėsi pabučiuoti trapų dar skruostuką... Kai širdį užplūsta tokios neapsakomos meilės, šilumos ir švelnumo banga... Sakiau, ta proga reikia išsipuošt, visiems šypsotis, visus apkabinti šiandien, nes taip! Aš tapau Teta! Nes pasaulį išvydo mažutis žmogutis, kuris jau užvaldė mano širdį! Myliu ir didžiuojuosi žmogumi, kuris, (ypač šiąnakt, morališkai kentėdama kartu tuo įsitikinau) yra man labai svarbus ir užima labai ypatingą vietą mano širdyje! :)***


2012 m. liepos 3 d., antradienis

love bites

Pamilk save, pamilk save, pamilk... Reiktų tai kartoti kaip mantrą. Gal tada. Tada susivokčiau ir mylėčiau. O dabar... Vis dažniau tenka garsiai savęs paklausti: "Ką tu su savim darai?!" Ir tikrai... Ką? Tiek manęs. Tos manęs tikrosios ir beliko. Vos trupiniai. Vos kelios užuominos... O pasirodo, kad visą laiką šito ir troškau. "Tai ir džiaukis dabar! Pagaliau!" Sušunki ant manęs, lyg piktai, lyg su ironija... Troškau. Bet ar... Ar galima atgal? Prašau... Tenoriu grįžt atgal į save. Tik tiek... Švelniai ir lengvai parskristi ir nebeištrūkti, savęs nepalikti... O tai dabar klaidžioju kažkur, lyg ir be tikslo, be troškimo, tik tam, kad klaidžiočiau. Bet juk aš ne to norėjau! Tiesiog ne to... Taip, su žmonėmis bendrauti sunku, bet su savim - daug sunkiau... Neužtenka vien atsiprašyti. Ir pamiršti. Reikia dar save ir surinkti, lyg iš naujo, lyg iš seno. Bet kokiu atveju, sena tiesa: rytas protingesnis už vakarą. Tikrai.



Kai viskas, ko trokštu, yra tiesiog švelnios rankos man ant skruostų.

2012 m. liepos 1 d., sekmadienis

find me

Kad ir kur, kad ir su kuo, kad ir kaip būčiau, bet TA daina man visuomet primena MUS. Seniai ištirpusius laike. Ir tik toje dainoje kažkas atgyja. MES vieną akimirką man atgyja. Nors nieko konkretaus negalvoju, tiesiog jaučiu MUS ir tiek. Kad ir kaip stengčiausi, apie kitą žmogų, skambant šiai dainai galvoti neišeina... Ir tai nereiškia, jog man negera dabar. Dabarties MUMYSE. Tik labai daug Laukimo. Naktį prabundu - laukiu.Skaitau knygą - laukiu. Ryte pramerkus akis - pradedu laukti. Ir taip ratu, vis ratu laukiu. Laukiu dėl tos gėrio bangos, kuri užplūsta širdį sulaukus. Tada Laukti nebaisu. Baisu buvo suprasti vieną akimirką, ką reiškia NEBELAUKTI. Tada kažkas, atrodo, nutrūko. Bet dabar. Dabar vėl laukiu. Tik Vienatvėje Laukimas yra garsesnis. Daug garsesnis ir šiek tiek aštresnis. Bet aš jaukinuosi lyg savo augintinį - Laukimą. Nors, Laukimas yra kaip įnoringa Katė. Ne aš valdau Jį, o greičiau, Jis mane. Jis užklumpa kada panorėjęs, kartais paverčia mane melancholiška, o kartais besišypsančia ir nekantraujančia. Ir dabar galiu patvirtint, kad moteriška intuicija ar, kad ir kaip tai vadinama egzistuoja. Net ir mano prikuriamų istorijų ir vaizdinių voratinkliuose būna tiesos. Tuo įsitikinu vis dažniau.

p.s., kad ir kaip tai paradoksalu, bet Tu manyje pažadini švelnumą. Ne tik raguotą žvėrį...


labas rytas!

Keista sapnuoti žmonės, kurių realiai, rodos, nesu net mačiusi. Tiesa, galbūt kada nors praėjo pro šalį ir juos "užfiksavo" mano pasąmonė, nors tuo tarpu, mano akys neužkliuvo ir neįžvelgė nieko įdomaus... Sapnavau nepažįstamąjį, kuris įsiveržė į mano teritoriją ir išpeikė mano fotoaparatą:))) (kad išpeikia, tai čia nenuostabu:)) Ir sapne labai su tuo žmogumi susipykau. Netgi variau lauk. Sėdėdama ir prisimindama tą sapną, prisiminiau ir vieną realų įvykį, kai savo namuose susipykau su vos pažįstamu vaikinu. Ir tai dėl labai kvailos priežasties. Dėl aiškinimo ką man daryti. Kartais iš tikro nesuprantu kas per velniava yra žmonių bendravimas. Kodėl negaliu bendrauti su bet kuo? Kas, kur ir kodėl už mane nusprendžia kažkaip užblokuoti domėjimąsi tam tikrais žmonėmis. Kodėl kartais pykstu ant tų, kurie man nepadarė nieko blogo, kai tuo tarpu, prisileidžiu arti tuos, ant kurių turiu už ką pykti? Arba kodėl dėl šito klausimo dažnai prasideda karas tarp mano širdies ir proto? Kai vienas rėkia: "Bėk!", kitas ramina: "Pasilik...". Ir taip, deja, dažniausiai pasilieku. Nebėgu...


Tik šiandien norėčiau kažkur pabėgt už savo ribų. Tų vidinių. Padaryt kažką tokio, ko niekad nedariau... Tik, kad dažniausiai pabėgama nejučia, labai spontaniškai. O aš laukiu. Kaip visad:) tik ko? pati nežinau.



o galbūt ir šito norėčiau.

2012 m. birželio 30 d., šeštadienis

naivumas? laimė?

Pradedu nesuprasti, kas yra naivumas. Ar tikras nieko nežinojimas ir manymas, kad viskas yra taip, kaip ir turėtų būti ir, kad viskas yra gerai ar žinojimas, bet apsimetimas, kad nieko nežinai, nors žinai bene viską ir galvoji apie tai... Galiausiai frazė: "Senoji Tu jau seniai būtų nustojus tai daryti..." Iš tiesų, taip. Seniai jau būtų buvęs sprogimas, o dabar? Akivaizdu, jog kažkas pasikeitė. Nesprogstu, o tyliai ramiai viską priimu. Lyg mane tai tenkintų, lyg man būtų gerai dėl visko... lyg lyg lyg. Ir žinau, jog galiausiai ateis ta diena, kai visa tai mano viduj sprogs. Bet ar tai matysis išorėje, ar ne - nežinia. Ir, visgi, gyvenimas - keistas. Gyveni sau ir vieną dieną pamatai, kad tai, kas Tave valdė galiausiai išnyko(o gal vertėtų sakyti nutilo?)...





Ir ar laimė, kurią, rodos, jaučiu širdyje iš tiesų yra tikra? O gal dirbtinė? Gal tik Laimės atspindys?


P.S. Dabar pamąsčiau, jog žodis "laimė" tai kaip žodis "laimėti"...Tai jeigu laimė reiškia kažko laimėjimą, tuomet ką aš laimėjau/laimiu? panašu, kad negalėčiau į tai atsakyti. Net priremta prie sienos. Rodos, arti, rodos, privalau sakyti, kad laimiu Laiką. Bet kartais atrodo per toli, jog drįsčiau tvirtinti, kad yra Čia ir Dabar. Kad iš tiesų yra su manimi.

2012 m. birželio 25 d., pirmadienis

\m/

Hmm... Dabar galvoju kaip reik Žaibus apibūdint. Buvo ir gerų akimirkų, ir (beveik tai įprasta) tokių, kai norėjosi viską mesti ir važiuot namo (tiksliau, tokia akimirka buvo tik viena, po to viskas buvo vėl gerai...). Pradedu savęs nebesuvokti. Kas man staiga pasidaro. Kodėl aš taip staigiai persimainau ir tampu kažkokiu keistu sutvėrimu. Su Žaibais viskas puiku, jėga ir visaip kaip. Su manim tik problema. Vieną akimirką headbang'inu, kitą jau žiū, susimąstau ką aš su savim darau... Ir, svarbiausia, nežinau kas negerai. nes viskas turėtų būt puiku. Aš festivaly, ne viena, susilaukiu netgi komplimentų, apsikabinimų, bučinių, girdžiu muziką, kuri artima sielai ir žmonės aplinkui tokie gražūs, o man kažkas neleidžia atsipalaiduot. Tiesiog paskęsti tam gėry. Ne, aš turiu kažkaip kažką savyje užrakinti, lyg nuo kažko saugodamasi. Bet negi taip turi būt? Visus metus laukiau... Bet vis tiek, gerų akimirkų yra daugiau, nei blogų. tad reiškia, jog viskas gerai. :) Tik vienas va toks pastebėjimas. Nežinau kodėl, bet šiais metais man labiau patiko folko programa... Praėjusiais atvirkščiai - metalo. Kaip atradimus malonius ausiai galiu paminėt : Auli, Sen svaja visai nieko ir Ugniavijas (nors jau girdėti gyvai, bet vis tiek patiko...). O Žalvarinis turbūt daugiausiai širdį paglostė. :) Gera buvo traukt Žalio vario kartu, arba alaus alaus... Bet, aišku iš metalo grupių nepaminėt Taake būtų beveik nusikaltimas. Puikiai sugrojo, tik aš pati jau buvau kažkokia pavargus, tai deramai nepagerbiau. O jei viską apibendrinus, tai festas buvo jėga! Nepaisant mano pačios nesąmonių. Tai va taip va. \m/



Ir pagaliau! Taip! Pagaliau įsigijau marškinėlius. Bus man į kolekciją. :)))

p.s. jau laukiu kitų metų:)))

2012 m. birželio 22 d., penktadienis

žaibsss

žaibuosiu žaibuosiu žaibuosiu! Yeah, baby! \m/ Beliko vos valanda, kai važiuosiu jau TEN link ir kraustaus iš proto, nerandu vietos.... Kaip aš laukiau šito. Džiaugiuos it mažas vaikas saldainį įsikandęs... Gerų Rasų tiems, kurie nežaibuos! :) Pažaibuosiu už visus! Žaibsssssss...

2012 m. birželio 19 d., antradienis

siela sielai su sielom

Būna akimirkų gyvenime, kai nesinori kalbėti. Tiesiog norisi tada viską savo viduj išgyventi, suprasti, pasverti, suvokti niekam kitam nesikišant. Kartais būna tokių klausimų, į kuriuos gali atsakyt tik Tavyje gyvenančios būtybės. Bet ne už Tavęs. Ir šiandien buvo tokia akimirka. Ir nieko negalėjau padaryt. Bet juk su manim taip įprasta. Vis išskridus į savo kosmosus, vis su savim bekariaujanti, vis kažkur paskendus...Kartais rodos, visai ne laiku...Ir visai visai ne vietoj. Nors kur TAS laikas? Ir kur TA vieta? Išties, nesuprantu šiandien daug ko. Labiausiai turbūt savęs. Ir vėl ta bjauri Apatija beldžias į širdį... Ir negaliu to sulaikyt... Ir tos naktinės mintys kartais būna labai jau padrikos, išties. Ar ne? Bet gal taip geriau. Taip siela apsivalo. Padrikai kalbant/rašant. Nuosekliai rašant daug kas lieka nepasakyta. Tikrai:)
Ir ta proga, noriu pasidalinti viena citata, kurią šiandien pasibraukiau:
"Kai dėl savo profesijos ar iš pašaukimo daug mąstai apie žmogaus prigimtį, kartais pasijunti besiilgįs primatų. Tie bent neturi slaptų minčių." A. Kamiu




mano siela visad kažko išsiilgus... o ko?...

2012 m. birželio 16 d., šeštadienis

apie laukimą, nerimą drauge su laime

Keistas tas gyvenimas. Taip įdomiai viskas pasikeičia per parą laiko... Pasirodo, nuoširdūs pokalbiai vaikštant, ir nusiėmus savo ragus, duoda labai daug... Kartais ir širdį pagydo...Nors ten vis tiek neramu. Kažkokie pikti Vėjai pučia. Tikiuosi, jie nurims... Juk jau vėl viskas gerai man. Na, bent turėtų būt. Man tereikia įsivažiuot į vėžes...
Dabar geriausias dalykas mano gyvenime tai Žaibų laukimas... Net negaliu patikėt, kad jau penktadienį kilsiu su Žaibais! Ojėj... Širdis ir dėl to spurda. Jau mintyse dėliojuosi ką reiks pasiimti, kiek skirti pinigų... Ir bilietas, nors dar ir ne mano stalčiuj, bet jau man rezervuotas draugo kišenėje! Dėl to negaliu nesišypsot, tai būtų šventvagiška. Su Žaibais tai jau ir prasidės VASARA:) O po to plaksiuos, kur tik kojos, draugų mašinos, traukiniai ar šiaip šluota neš... Jau net dabar suvirpėjau prisiminus praėjusią vasarą...mmm... kiek nuostabių akimirkų! O, kad ši būtų tokia pat puiki! O, kad... :)



Ir tik visai neseniai suvokiau, kiek puikių žmonių mane supa, kurie manimi rūpinasi, palaiko, išklauso, kurie apkabina, kurie gali paguosti, kurie nori būt šalia manęs... Kartais net nepastebiu to, bet dabar jaučiuosi dėkinga Likimui už supančius mane žmones.

2012 m. birželio 15 d., penktadienis

you will not exist to me...

Kažkoks savęs darkymas tas apsimetinėjimas... kai jautiesi, o ir atrodai, atsiprašant, zombiškai, o visi tik eina, šypsosi, tave kalbina, automobiliai pravažiuodami irgi netyli... O Tu eini, žiūri sau kažkur į tolumą, paklaikusiom akim ir galvoji, kaip greičiau dingti iš miesto. dingti nuo tų žmonių... Bet kaip tyčia. Įlipus autobusan, sutinki seną kaimynę, kuri pradeda klausinėt kaip tu gyveni, kokia šaunuolė esi, kokia savarankiška...Nematant niekam, jauti kaip skruostu nurieda ašara, staigiai ją nubrauki ir sukandęs dantis lauki, kada galėsi išlipti... Bet vos išlipus, vos pasilikus vienai, taip pradedi bėgti... O galiausiai pasiekus tikslą, taip stipriai apsikabini, taip stipriai jauti šilumą, kad pradedi bėgti dar labiau...
Nežinau kur dėtis. Tiesiog nežinau... Jaučiuosi taip lyg tūkstančiai kerzų tryptų mane. Tiksliau, patį kvailiausią dalyką žmogaus viduje - širdį. Norisi ją ištraukti ir paleist vėjais. tegu šunys suėda. tegu nebus tos širdies. kam ji reikalinga, jei neleidžia miegoti ir normaliai gyventi? Dabar vėl iš naujo turiu mokytis gyventi...viena...su savim...su sienom... bet bet be... Ir visai nesvarbu kiek žmogus kažkam ruošiesi, vis tiek atėjus tai akimirkai, nesugebi savęs valdyti, vis tiek skauda. skauda taip, kad kartais sunku tverti. Ir žinau, kad ši išpažintis yra bjauri. bet mano vienumas mane slegia... užsidedu kaukę.:))))))) nu kokia nuoširdi šypsena! ir akys kaip "švyti"!



I will rewrite history and you will not exist to me... Kaip aš šito norėčiau!!!

2012 m. birželio 14 d., ketvirtadienis

supergirl

Šiandien Likimas mane pačią išstūmė iš laivo, vos vos laikausi... Aš šiam kryčiui ruošiausi ilgai, bet kažkodėl skauda ir viskas. Maudžia taip, kad norisi išskristi. Dingti. Visada man taip... Užsimanau dingti tada, kai man skauda, nes žinau, kad teks išsitraukti visas savo kaukes ir apsimest, jog man ant visko nusispjauti, jog esu laiminga... Bet pagalvoju dažnai, kad labiausiai bijau palikti viena. But supergils don't cry, supergirls just fly! tai aš skrisiu su kaukėm visom... kaip nors... pažadu... nors viduje tyliai tyliai mirsiu.

2012 m. birželio 11 d., pirmadienis

neverta skaityti.

Aš šįvakar visiška nihilistė, skeptikė ir snobė. Raudono vyno taurė ir Kamiu. Labai jau snobizmu dvelkia... ir visiška, nenuginčijama Vienatve. Žinot, ta Vienatvė kartais smaugia, tikrai... Ir nesvarbu ar esi tik hormonų audros sūkury ar ne, bet Vienatvė yra kažkoks nenuginčijamas faktas. Kažkas, kas kabinasi nagais ir drasko mano odą. ir laša vynas...laša laša... į taurę. po to iš taurės. ir taip be pabaigos. nes tai Vienatvė.

kai esi jaunas, tai labai labai sunku pakelti Vienatvę...



2012 m. birželio 9 d., šeštadienis

ramiu veidu, bet neramia siela

"Kaip tu gali tokiu ramiu veidu apie tai kalbėti?" Šitas klausimas mane gerokai papurtė. Aš tiesiog stengiuosi gyvent neužsidėjus rožinių akinių. taip lengviau, negi ne? Ir blogiausia (o gal atvirkščiai - tai labai gerai?), kad aš tenkinuosi tokia situacija. Kad man dabar gerai. Kad esu laiminga ir tiek. Ir nesvarbu, kad tampau gyvenimą už virvučių. Kad kuri virvutė gali paimti ir nutrūkti. Kad aš galiu palūžti. Ar pradingti kuriam laikui. Nesvarbu. Nes taip Likimas paskyrė. Nes man gerai. tikrai. Man patinka atsibust ryte ir spontaniškai nuspręsti važiuot, t.y. tranzuot į Šiaulius. Ir ten sėdėt ant žolės tarp balandžių, dalintis pyrago gabalėliu ar bandele, žiūrėt į lūpas ar klausytis balso. man tai patinka... argi to nepakanka? argi dar reikia aiškintis, kodėl tokiu ramiu veidu kalbu apie Tai? Nes dabar yra gerai. Viskas.


ir aš nė velnio nenutuokiu kokia bus ši vasara. nė velnio.

2012 m. birželio 7 d., ketvirtadienis

"Ketvirtadienis: juodi begarsiai arbūzai" Richard Brautigan

Šiandien juodų begarsių arbūzų diena. Ir tikrai. Užtenka žvilgtelt pro langą ir pamatau nykią, begarsią pilkumą (nors ir ne juodumą, bet...). Nors, tiesą pasakius man visai šviesu. Žinau, kad laukia daug mažų darbelių šiandien. Ir mieli tie darbeliai, tik sunku prisiruošt juos atlikti. Akys limpa nuo nelabai miegotos nakties ir nuo vyno taurės ir nuo filmo praėjusią naktį.



ir...po neskaitymo pertraukėlės vėl panirti į skaitymą yra kažkas saldaus sielai. Kaip tie arbūzai. Nors arbūzus mėgstu retai... todėl vakar išmečiau šiukšlių dėžėn vieną. Ir taip širdį suspaudė. Lyg atsisveikinant su draugu, gulėjo šaldytuve ir priminė vakarą keturiese ir šiaip smagiau šaldytuvas atrodė, kol jis ten buvo. et... ta knyga "arbūzų cukruje" jaukia smegenis šiek tiek. o gal jos tik nori miego... ammm... gerų juodų begarsių arbūzų, mielieji! :)))

2012 m. birželio 6 d., trečiadienis

nemigai sugrįžus

O pažadėtam kvartale...Baltom lelijom tarp krūtų... Visa kaip augalas žalia...Nuoga ant lango sėdi Tu (aš...norėčiau...šitaip...sėdėt...ir laukt Tavęs.)

Šiąnakt rašau Tau laiškus švelniai užmerkdama akis. Ir laukiu...Taip švelniai ir tyliai laukiu kol pabučiuosi į kaktą, pavadinsi mažyle ir nusišypsosi. O kas su manim daros, net bijau tai suprasti.



ir dar norėčiau gert raudoną vyną su Tavim, jaukiai įsitaisius...arba važiuot traukiniu ir padėt galvą Tau ant peties, kaip tada.

2012 m. birželio 4 d., pirmadienis

pinkfloidiška vasaros diena

Pievos, medus, Vėjas, žvaigždės, Dangus, Naktys, Nemiga, saulėtekis, Laisvė, sparnai, lietus, Mūzos... vasara.






Ir šiandien aš labai pinkfloidinu...:)

2012 m. birželio 1 d., penktadienis

welcome to the jungle!

‎Jurga Ivanauskaitė

"Vasara"
Vasarą atpažinčiau
užrištomis akimis -
iš žemuogių saldumo,
iš pelynų kartumo.

Jei išrautų liežuvį,
man užtektų kvapų -
rausvo dobilų kutulio,
balto kiečių dilgsėjimo.

Jei užkimštų šnerves,
birželio dieną praneštų
man kimus
gegutės kukavimas.

Jei vašku užpiltų ausis,
liesčiau vasarą pirštais -
dobilų drobė, jazminų šilkas,
violetinis čiobrelių aksomas.

Jei nutrauktų rankas,
eičiau basa per žolę -
dygią saulėkaitoje,
rasotą rytmečiais.

Jei ir kojas nukirstų,
krisčiau kniūbsčia į
purias samanas baltomis
grybienos gyslomis.

Ir švino sarkofage
kaip Kasandra siurbčiau
vasarą šeštuoju pojūčiu,
trečiąja akimi regėčiau.

Net virtusi dulkėmis
vis vien žinočiau,
kada pražydo bijūnai,
o kada - jurginai.







...nors man visada gaila Pavasarių. Taip norėtųsi juos prisirišt ir visad prie savęs laikyti...:)

2012 m. gegužės 28 d., pirmadienis

pavasariui išeinant

Yra dainų, kurios savotiškai priklauso dviem žmonėms. Kurios galbūt tik jiems gali kažką priminti, reikšti, kelti asociacijas... Šiandien įnirtingai raunuosi nuo galvos plaukus ir šokinėju iš praeities į dabartį. Ir užuodžiu kvapą, kurio jau su niekuo nesupainiočiau. Kurį atpažinčiau. Kuris jau įsiskverbė net į mano pačios odą. Nebegaliu nuo jo pabėgti, nebėra kur pasislėpti, jis mane suranda visur ir priverčia šyptelt paslapčia nuleidus galvą ir bent akimirkai užmerkus akis. Šįvakar, besibaigiant Pavasariui norėčiau susirangyt kaip katė ant kelių ir murrrrrrkti...murrrkti ir nieko nesakyti...
p.s. man gaila, kad baigiasi Pavasaris...


taip bučinio į petį ir apkabinimo taisant kavą, norėčiau... :]

2012 m. gegužės 27 d., sekmadienis

Vėl švelnumas, tas ilgai lauktas švelnumas iš žmogaus, iš kurio to nesitiki, nes manai, jog nemokėsi jo priimti... bet mokėjau, priėmiau...ir man buvo taip vaikiškai gera, kad norėjos pravirkti... Švelnumas užgauna širdį. Nuoširdus švelnumas.
Dalykų, kurių nesugebu suprasti vis daugėja... Jaučiuosi lyg vaikščiočiau adatomis, kažkas duria, bet vis tiek einu. Nors niekas neverčia eiti, galėčiau tiesiog nulipti... Pradedu galvoti, kad man patinka, kai mane bado. Savotiškai mėgstu save kankinti. Mėgstu degti ugnyje, kurią pati kurstau... Seniai žodžiai "viskas arba nieko" man nebeteko prasmės... Bijau, kad mano sukurtos istorijos vėl nevirstų realybe.
Bet viskas gerai, nepaisant ir vėl bemiegių naktų, mano abejonių... Tiesiog man reikia kažkada nustoti kūrus blogį ten, kur jo paprasčiausiai nėra.

p.s. gerti arbatą ir jausti tvyrančią aplink Poezijos dvasią yra kažkas stebuklingo... Ir tokia nežemiška ramybė aplanko...Ir viskas gerai.


2012 m. gegužės 24 d., ketvirtadienis

Žinau, kad nieko nebežinau ir žinoti bijau.

Ir vėl klausaus tų pačių garsų, kurių klausiausi lygiai prieš metus. Tik Vėjas tada buvo kitas... Nors toks artimas dabartiniam Vėjui... Likimas įdomiai supina, perpina ir visaip kaip suraizgo gyvenimus ir žmones. Būna. Pastebi kokį žmogų, susidarai pirmą įspūdį (dažnai nekokį) ir po kiek laiko žiū, tas praeivis, kreivai Tave nužiūrėjęs, atsiranda Tavo gyvenime ir jį gerokai sujaukia... Toks tas Likimas.

Ei, ar mes laimingi? Ar mes kartu...?

Šitą tylą atleisk, reikalinga tu man. norėčiau, kad taip...

2012 m. gegužės 19 d., šeštadienis

padėk ištarti man žodžius.

Atšalau. Užšalau. Ir šypsausi.
vėl save išbarsčiau. O gal kažkam leidau... Ir Vėjas nusinešė trupinius.


2012 m. gegužės 16 d., trečiadienis

Taip jau būna

Ir laša iš akių nemiegotos naktys. Išgerti kavos puodeliai. O aš kaip ta karalaitė, norinti pabėgti iš pilies, pinu Vienatvės kasas, tikėdamasi Jos atsikratyt. Tik pagarsinu muziką ir jaučiu kaip viską sienos sugeria. Pati savo draugijos jau nepakenčiu.





Vakar išsigandau tos plonytės ribos (gal jau net neegzistuojančios), kuri skiria vaiko ir suaugusiojo gyvenimą. O būna taip, kad rytą atsikeli ir kartoji sau : "Būk suaugęs!" ir pasineri rutinon... taip pasineri, kad kartais ir neišneri dienų dienas. "Aš niekada nebūčiau pagalvojus, kad TU galėtum pasiduoti rutinai". Kartais tenka. Kartais nebematai grožio aplinkui. Ir nebeneri savin. Plūduriuoji sau paviršiuj ir pradedi dusti. Įkvėpi rutinos ir vėl tęsi savo iškrypėlišką, visiškai tavo prigimčiai priešingą ritualą.

2012 m. gegužės 15 d., antradienis

walls

Kur mano vieta Tavo gyvenime?

Nuoširdžiai norėčiau paklausti tokio klausimo. Ir norėčiau nuoširdaus atsakymo.

Nes viskas kaip į sieną. Nes tik su sienom šįvakar kalbėtis galiu. Nes tik sienos mane girdi. nes tik jos mane gali apkabinti. Sienos. Taip. Sienos mane jaučia. Jos žino, bet tyli.



2012 m. gegužės 13 d., sekmadienis

pasiganom?

Šiandien velniškai noriu į PIEVAS! Kad ir šlapia visa būčiau. bėgčiau bėgčiau ir bėgčiau kur tik akys mato tarp aplijusių gėlių. Taškyčiaus į visas puses. ir po to krisčiau. nebijau išsitepti, nes šiandien norisi šėlioti lyg mažam vaikui. pašėlau visai.ir ką man? jaunai. taipp.


ir, visgi, neabejoju, kad bus lietaus, nors lašų dar ir nematyt. bet jaučiu ir užuodžiu tai.





2012 m. gegužės 11 d., penktadienis

gal?...

Gal dar vieną?
Klausiu vien tam, kad pratęst laiką. Kad bent akimirką dar pabūt. Rodos, galėčiau šito klaust ir klaust, nes vis negana.
Šįryt nėra kam užduot šitą klausimą. šįryt, turbūt, jau toli. ir aš jau galvoju, jau pradedu nerimti. ir taip bijosiu, nesustodama galvosiu visą savaitgalį. ir po to nesustosiu. galvosiu. Matysiu vaizdinius, kuriuos susikursiu pati ir tada pyksiu. Žinoma, labiausiai ant savęs, kad nesu. kad nematau. kad negirdžiu. kad nežinau.
O aš jau taip norėčiau išlyst iš savo sraigės namelio ir keliaut, kur širdis trokšta. kur tik akys mato. toli toli. bet sėdžiu kambaryje, kur už langų lietaus lašų paveikslai ir Vėjas bučiuojas. kur geriu kavą iš mylimiausio puodelio. kur esu viena (kaip visada). kur skauda. ir kur groja muzika.



Vėjas barsto mane ir vėl savęs nepažįstu.

2012 m. gegužės 10 d., ketvirtadienis

naktinėt

Norėčiau klausytis šitos dainos pernakt, gert vyną, rašyt, skaityt poeziją ir pasitikt saulę.
Ir gyvas kas šalia, nepamaišytų. :)






iš mūsų į mus

Leisk, išmokyk mane pabėgti.
nuo minčių.
nuo Tavęs.
nuo savęs.
nuo mūsų(?).

ir parbėgt po minutės
į Tave.
Be savęs,
bet į Mus.


taip neturėjo būt. atsiprašau tūkstančius kartų.

2012 m. gegužės 9 d., trečiadienis

nu taip:)



"Žinok, kad myliu tave be proto, labiau nei patį save, bet negaliu pažadėti, kad taip bus amžinai, nes myliu tave taip, kad negaliu tau šitaip meluoti." Kristina Sabaliauskaitė

Nors ir neigiu meilės, kaip atskiro jausmo egzistavimą, bet neneigsiu, ši mintis man labai patinka. Tai tik dar vienas įrodymas, kad amžinybė yra kažkas nepasiekiamo ir galbūt kažkas, kas netgi neegzistuoja.

Esu nusiteikus romantiškai, nes...nes... supratau, kad gera yra kažko laukti, gera pasiilgti ir dar geriau pasidaro, kai sužinai, jog ir Tavęs ilgėjosi. Ir...ir... man tiesiog yra gera. nepaisant daug ko.


2012 m. gegužės 8 d., antradienis

Labanakt



Keistas, sunkiai suvokiamas atradimas. Puikiai tinkantis nakčiai.

O mano širdyje aistros liepsnoja. Visos. Kad tik nenudegintų ta užplūdus karščio banga.

Labanakt... labai gražus žodis.:)

2012 m. gegužės 6 d., sekmadienis

Joleeene

O šiąnakt tikrai vilku užstaugsiu.
Taip norėtųsi sušukt: "Ei, aš irgi egzistuoju!" bet tyliu. Nuryju ir tyliu. Neegzistuoju - ką gi. Tebūnie. Neegzistuosiu ir tada, kai mane šauks.
Norėčiau visiškai atsijungti, išnykti trumpam, išlyt su debesimis.


because the night

‎"Padorus žmogus visada darosi melancholiškas, kai ateina vakaras. Be rimtesnės priežasties. Šiaip sau..." E.M. Remarque



Nekenčiu šeštadienių tokių, kaip šis.

2012 m. gegužės 4 d., penktadienis

apie bites:)

Lėkštų dainų lėkšti tekstai lenda iš už kampų mano galvoj ir mane puola. atakuoja. neduoda ramybės. Todėl esu priversta pagarsinti muziką aplinkoje, kurioje skendi mano ausys, mano kūnas. Užlieja banga. Muzikos, kuri mane užburia. Išnykstu toj muzikoj.


norėčiau, kad taip būtų. iš tiesų, milijonas minčių dūzgia, spiegia, zyzia lyg musės. Milijonų milijonai. Miego trūkumas tris paras iš eilės, visgi, daro savo. tada nesvarbu, jog penktadienis. tada norisi tik lovos draugijos, knygos, lietaus už lango, švelnaus muzikinio fono kartais, arbatos, kavos, kakavos ar pieno:))). (dar tyliai tyliai į ausį galiu tarstelt, kad norisi/gera gauti bučinį į kaktą ar skruostą ar kažkur į plaukus).

Kai leidi sau būti laimingu, eilės nesirašo. niekaip. nes kai esi laimingas, tiesiog džiaugiesi akimirkomis.




Šiandien mano venomis teka :



2012 m. gegužės 2 d., trečiadienis

Hell Is Where The Heart Is.

Išnyk, o Praeitie, nesikėsink į mano Dabartį...
Taip ir būna. Esu su kažkuo, kažkur, kažkodėl ir išlenda Praeitis. netikėtai. kartais per aplinkui, bet išlenda ir vėl nori užvaldyti mano mintis. Šįkart to nebus. Aš neleisiu, kad taip būtų. Ir mano širdis neleis, kuri jau Praeitį išstūmė, deja.

Mano Dabartis skamba šitaip:

2012 m. balandžio 28 d., šeštadienis

tsakant, Pavasaris

Aš suvokti sugebu. Tačiau paslėpti visa tai ir ignoruoti - dar geriau. Gal ir gerai, kad viską aiškiausiai suvoki, bet vis tiek neri stačia galva į avantiūrą. Į kažką, kas nepažįstama, kas net nepažinu, kas neperspektyvu. BET. Gal iš to ir gimsta knygos? Bemiegės naktys, Vynas, Keistos išpažintys, Muzika iš telefono , Gyvenimas be kompiuterio., Važiavimas traukiniu kartu su kažkuo. kažkam galvą padėjus ant peties, jaučiant savo mažą ranką kažkieno kito rankoj, netikėtai sulaukti pakštelėjimo į lūpas tiesiog gatvėje, gauti gėlių... visa tai taip netikėta ir taip pasiilgta... , Pirmasis tranzavimas. tiksliau stovėjimas šalia. Pirmasis važiavimas "fūroj" ir tiesiai į tikslą! Penktadienį - Šiauliai., Šiandien - Šventoji.Pagaliau manoji jūra!, Rodos, ko daugiau ir norėt. Gyvenu kažkokioj nuotykių, pirmųjų patyrimų košėj., gyvenu DABARTY.

2012 m. balandžio 18 d., trečiadienis

tiesa prieš tikrovę.

Touch the flower made of skin
Love the sinner and the sin...

Sunku ožkai su avinu... labai sunku. Ypač pastaruoju metu, bet, visgi, nėra nieko neįveikiamo... Tikiuosi. Man tereikia...tiesiog aspilaužyt ragus. tik tiek.

Šiandien, beeinant ir beklausant labai labai TOKIOS dainos, norėjosi vienai pačiai pradėt garsiai dainuot ir šokt. Bet, kaip visad. Tik šyptelėjau tylutėliai į šalį ir ramiausiai nuėjau...

ilgiuosi šiaip. ir tai matosi. pykčiu, liūdesiu, sumišimu, išskridimu ir visu kuo, kas mane lydi pastarosiomis dienomis.


miau

2012 m. balandžio 1 d., sekmadienis

apie baimę* ir kitus demonus

Pernakt mano siela apaugo spygliais ir apsivijo baimės gijomis. Norint nutraukti baimės gijas, neišvengiamas įsidūrimas. Net man pačiai.
Ir visa tai gimsta per naktis, kai vos užmerki akių vokus, jie kaip mat atsimerkia. Ir guliu tamsoje viena su savomis mintimis ir abejonėmis. Šios nakties demonai buvo patys negailestingiausi, kokius tik teko sutikti.

2012 m. kovo 25 d., sekmadienis

love kills slowly

"Likimo ironija" taip tik ir tegalėčiau pavadinti savo savaitgalį. Na, jei taip trumpai apibendrinant. Kaip musė įsipainiojau voratinkly. Ir nežinau kaip teks išsigelbėti. O galbūt geriausia nieko nedaryti, o tiesiog... žiūrėti kas bus.

2012 m. kovo 20 d., antradienis

dvidešimt antra dvidešimt keturios

Tiek vienišų arbatos puodelių, dievaži, nesu gėrus niekad. Ne tik kiekiu, bet ir turiniu jie skiriasi nuo ankstesniųjų. Anksčiau vienatvės juose ir liūdesio buvo daugiau... Dabar mano arbatos puodeliai sklidini meilės. Greičiausiai platoniškos, jei būtų galima taip pasakyti...
Begerdama prisiminiau ir šiandienos iškeltas paviršiun mintis apie atleidimą. Galvoju apie tai, kiek daug kam ką atleidau... Bene visiem viską atleidau. Nuoskaudų mažoje širdyje yra daugiau, tačiau palikau jas kentėti vienas, neapykantai užtrenkiau duris. Neverta ant kažko ilgai pykti. Galiausiai suvokiu, kad labiausiai visą tą laiką pykstu tik ant savęs. Atleidau už labai, mano širdimi matuojant, didžiules skriaudas, tačiau jaučiuosi lengvesnė, netgi tyresnė nei pykdama. Tik liūdna dėl vienintelio dalyko, kad pati nesijaučiu verta kito žmogaus atleidimo. Pati žiauriausia teisėja sau esu aš. Ir visada buvau, turbūt ir būsiu. Bet su tuo išmokstama gyventi. Ir tylėti išmokstama.
Šiandien visą dieną norėjau taip riebiai nusikeikti... aš myliu! norėčiau parašyti "Tave", bet tai pernelyg šventvagiška. tad nustumiu šį žodį galugerklin, kur slepiasi dar visas tuzinas neištartų žodžių.Ypač Tau/Jam?...

2012 m. kovo 10 d., šeštadienis

naktiniai pasispardymai

Kai Nemiga ir Vienatvė palaiko man draugiją, prisikuriu milijonus istorijų. Vienos mane liūdina, kitos verčia širdį šoktelt iš krūtinės. O širdį priverčia šoktelt ir komplimentai, parašyti be klaidų ir lietuvių kalba. Va, tada kažkaip malonu, o šiaip... per kitą žmogų juokaujančiai lygstiesi dėl bučinio su nepažįstamu. bet tai ir lieka tik pajuokaujančiai, nes kitaip negalėtų būti...
Tas Pavasaris veikia. Mane tai net ir neigiamai. Pernelyg svajoju visąlaik apie tai ko nebegali būti. Laiko nutekėjo. per daug, oi per daug... ir šiaip, maži neverti būt laimingi. hahaha
norėčiau šimto švelnių pirštų paglostymų prieš miegą...

2012 m. kovo 5 d., pirmadienis

aukščiau

Kai prisimenu vakar vakarą, net širdis šokteli krūtinėje... Gera važiuoti iš kažkur saulei leidžiantis, pyškinti viską iš visų pusių, jausti kūną užliejiančią garsios muzikos jėgą, nuoširdžiai šypsotis vakaro saulei... Pavasaris, kitaip nepavadinsi. :)
ir dar noriu pridurti, kad tegu ką nori, tą man sako, bet aš bent kol kas, vairuoti nesiruošiu! Ne visi žmonės yra sutverti sėdėti prie automobilio vairo... Žinau, kad galbūt jau teises galėčiau laikyti savo rankose, tačiau man to nereikia. Aš sutverta būt keleive ir džiaugtis kiekviena smulkmena, kurią jaučiu važiuodama su kažkuo. Vairuotojai to nepastebi. Aš matau daugiau nei kelią ir tai man suteikia labai labai daug gerų emocijų. Ir apskritai, jei reiks kada rinktis transporto priemonę...Manau, rinksiuos motociklą. :)))