2011 m. lapkričio 30 d., trečiadienis

...ir dulkės prilipę prie rankų...

Kur mano Dievas? Kaip? Koks? Kodėl?
Vakar sulaukiau klausimo: "Tiki Dievu? Nors kokiu?" Tesugebėjau ištart neaiškų, vos girdimą "nežinau", o po to sekė: "ne".
Ypač pastaruoju metu, tarp širdies, proto ir sielos (?) vyksta debatų kova. Tikėti ar ne. Kuo tikėti. Kodėl tikėti. Sunkiausia nutart kodėl. Būna laikotarpių gyvenime, kauriuos tiesiog norime greičiau pratempti, pralaukti...Ir tikimės, jog galbūt jau rytoj viskas bus geriau, šviesiau, spalvingiau... Nežinau kas įtakoja šį laikotarpį. Kodėl jis būtent toks. Kodėl būtent man. Tik žinau, kad vieną rytą pabusiu ir visos spalvos vėl bus ryškios. Nėra tokių problemų, kurių žmogus nepajėgtų ištverti. Na, jei nepajėgia, jis tiesiog nepabunda...
tebūnie šviesu.

2011 m. lapkričio 22 d., antradienis

juodoji našlė

Kažkas mano širdyje pasėjo sėklą. Ta sėkla taip sparčiai auga, jog jau kėsinasi praplėšti mano odą...

-Tu juk vieniša? Va, jūs abu vieniši.
-Ne. Aš nevieniša. Aš našlė.
-O ką reiškia našlė?
-Tą, kad aš palaidojau savyje visus savo buvusius...

Mano kapinės atgijo. Žmonės pasakoja, jog ten vaidenasi... Ir naktimis galima pamatyti vaiduoklį, kuris atrodo, tarytum gyvas... Tačiau vos tik palietus, ranka praslysta kiaurai...

2011 m. lapkričio 18 d., penktadienis

ilgesys

O kažkada aš mylėjau...vaikiškai, naiviai, bet tai buvo gražu. Taip gražu, kad ir dabar paglosto širdį. O kai liūdna, nuliūdina dar labiau, nes tai baigėsi.
gera mylėti būna. kai turi kam tai atiduoti. bet tik tada, kai turi...

2011 m. lapkričio 17 d., ketvirtadienis

panašiai

Jurga Ivanauskaitė

* * *
Esu viena bet
ne kaip pirštas
jų dešimt
ant abiejų rankų
esu viena lyg
vienkartinis indas
popierinis puodukas
iš kurio kažkas
jau išgėrė kavą
ir išmetė
už laivo borto
į jūrą į jūrą į jūrą
plūduriuoju
neskęstu
neinu į dugną
niekam nerūpiu
šiukšlė

panašiai jaučiuosi. tik, gal ne visai kaip šiukšlė, bet, kad vieniša it išmestas puodelis, iš kurio kava jau išgerta, tai tikrai...

2011 m. lapkričio 16 d., trečiadienis

saulės miestas

Ir šįvakar, po visko, atrodo, kad nereikėjo kalbėt. Reikėjo tiesiog nutylėt tai ir nuryt, kaip ir tūkstančius prieš tai neištartų frazių. Atrodo, kad esu nurijus ne vieną eilėraštį, idėją, gražų žodį. Atrodo, nuryju todėl, nes po to jaučiuosi pasakius kažką netaip, ne tam, ne apie tai.
Kuo daugiau sau prižadu, tuo daugiau neištesėtų pažadų atsiranda...
Ir suprantu šįvakar, kad nieko nebežinau. Rodos, kas būtų ištrynęs, nuvalęs, lyg dulkes tai, ką dar prieš akimirką žinojau.

2011 m. lapkričio 14 d., pirmadienis

negaliu nekalbėt vakarais tokiais kaip šis.

Negaliu nerašyt. Išrautų rankas kas, ar galvą numestų nuo pečių, galų gale, širdį išpjautų. Rašyčiau. Kažkaip kažkur kažkam dėl kažko. tai mano. tai man. sielai.
negaliu negalvot. Išrautų, išmestų smegenis ir padėtų prieš nosį. Galvočiau. galvočiau tada turbūt: "o fu, jos visai nepatrauklios."
aaa! kodėl praeinant pro šalį, niekas negali suteikt mano ausims malonumo šnabždesiu? tiesiog žodeliu: labas. ar dar gražiau. labas rytas. Tada diena būtų nuostabi. Nuostabiausia.
Duokit teptukų, savo nemokančiais piešti, pirštais pritepliosiu spalvų savam gyvenimui.

vieną dieną...

Lakstau raudonai žydinčioje pievoj, kur geltonkasės fėjos groja fleitom.
išgyvenu savyje pasaką.
įsimylėjau. tik dar nežinia ką.

2011 m. lapkričio 13 d., sekmadienis

plast

Akys laksto nuo kompiuterio ekrano prie lango, pro kurį matau nesutvarkytą pakrantę.
Rankos šildosi arbatos likučiais puodelyje.
Nuo puodelio nuskrenda drugelis ir nutūpia man ant rankos. tada pakutena nosį...ir nuskrenda kažkur, kur ir aš trokštu būti.
Vieną akimirką, nei iš šio nei iš to supranti, kad nemokėjai gyvent.

2011 m. lapkričio 10 d., ketvirtadienis

fufufu

Mano pasaulis išsikreipęs. Bandau visaip nugarą išriest, neprisitaikau vis ir tiek. Vaikštau iš kampo į kampą ir ieškau to kažko, ką, jaučiu jau pamečiau. Ir to kažko niekaip negaliu surasti. Bandžiau ieškoti švelnumo, jau buvo pasiekiamas ranka, bet tik nusisukau ir tarstelėjau: "Ai, nors ne..." ir nuėjau...nuėjau nuo švelnumo. Bet man nepatinka pačiai imti, norisi, kad pasakytų: "ateik"... bet nesako. Niekas nebesako. O dabar ieškau kažko, kam galėčiau atvirai išsikalbėti. Žmogaus, popieriaus lapo, o gal sienos... O jei ir vėl nerasiu? Tada ir vėl kažko ieškosiu...
Nors, ar verta? a? Ar verta ieškot kažko, jei nieko nerandi?
man nepatinka taip jaustis. nepatinka, kad kai nesi vienas,bet jautiesi labai labai vienišas. man tai nepatinka.
nenoriu būt žiežula. Nenoriu liūdėt. Bet kodėl kartais tai neišvengiama?
šitas įrašas yra fu.

2011 m. lapkričio 9 d., trečiadienis

:)

Kada nors teko girdėti cukraus, byrančio į arbatos puodelį, garsą?
aš šįvakar girdėjau. Labai aiškiai ir garsiai.

2011 m. lapkričio 8 d., antradienis

radau kažką savo, šiandien sau tinkančio.

Tikroji Aš byra iš mano pačios rankų,
Tarytum smėlis.
Byra mano asmenybė.
Bandau laikyti tvirčiau, bet...
Vis byra ir byra.
Kažkur išbyrėjo vaikystė,
Pirmasis bučinys,
Pirmasis svajonės išsipildymas.
Viskas laiko smėliu pavirto.
O saujose save laikau,
Kuo stipriau spaudžiu,
Tuo labiau byra.
-Neišeik, Aš, neišeik.
Širdimi šaukiu.

2011 m. lapkričio 7 d., pirmadienis

bendravimas. kam jis?

Šįvakar, man iškilo toks klausimas. Na, kodėl žmonės bendrauja? Kokia to prasmė?
Prilyginau žmogų saldainiui. Pavyzdžiui, paragauji kokio saldainio ir jis taip nepatinka, kad tiesiog jį išspjauni. Taip būna ir su žmonėm. Nepatinka - atsiriboji, bandai išvengti, ignoruoji. Tačiau, būna, nori kažko saldaus, surizikuoji vėl paragaut to saldainio. Na, gal dabar pats pasikeitei, gal jau skanesnis Tau pasirodys. Taip pat būna ir pristigus pašnekovų - vėl bandai su tuo neįdomiuoju. Tačiau, deja deja, dažniausiai tai baigiasi bendravimo katastrofa Tau. Kaip jam, juk negalvoji... Kartais bendraut su žmonėm būna tikra kankynė, kaip ir neskanus saldainis - norisi išvemt ar išspjaut. Ir prisimenu vieną citatą Iš Jurgos Ivanauskaitės knygos "Kelionė į Šambalą" : "Tu kalbiesi su kuo nors ir puikiausiai matai, kad jis ką tik dar žvėrim, gyvuliu, paukščiu, žuvim, medžiu ar net žolynu buvo, o ir žmogaus pavidalą įgavęs, tebėra." Tikrai, kartais atrodo, kad lapę pažįsti, dažnai galima išgirst jau top'u tapusią frazę "ji kalė" arba dažnai kartojam "Loji kaip šuo." Išvada : Žmonės nėra tiek pažengę, lyginant su kitais gyvūnais, kaip jiems atrodo...

2011 m. lapkričio 6 d., sekmadienis

b e p r o t i z m a s

"Aš pavydžiu bepročiams, kuriems turbūt viskas aišku ir kurių elgesio niekas nesistengia išaiškinti."

Šįvakar susimąsčiau apie sąvoką "beprotybė", kaip žmonės svaidosi ja, nors kažin ar nutuokia, kur baigiasi protas ir kur prasideda. Apskritai, kaip galima neturėt proto? Juk bet kokiu atveju, protas yra mūsų galvose net ir tada, kai mes manom, jog elgiamės beprotiškai. Net "beprotiškai" elgiantis mes viską suvokiam, o suvokimas ir yra beveik tolygu protui. Tiesiog protas ir beprotizmas yra tik dar viena žmonių išgalvotos vertinimo sistemos dalis. Manding, bepročiai mato daug daugiau, negu tie, kurie vadinami normaliaisiais ar protingaisiais. Beprotis yra tas, kuris tiesiog sau leidžia matyti daugiau, o mes esam bene nuolat užrištomis akimis ir užkemšam savo jutimus.

5565

Tiek meilės prisipažinimų, kiek išgirdau jų vakar, turbūt niekad gyvenime nėra tekę išgirst.

2011 m. lapkričio 2 d., trečiadienis

2011 m. lapkričio 1 d., antradienis