2017 m. kovo 10 d., penktadienis

ou ou ou

Būna vakarų, kai nenori nieko. Nieko žiūrėti, nieko skaityti, nieko kalbėti, nieko matyti. Toks ir šis vakaras. Kai sunkiai ir lėtai sumerkiu akių vokus, klaidžioju atmintyje, išgirdus dainą, prisimenu TOS DAINOS JAUSMĄ. Visos kažkada klausytos dainos turi savotiškus sukeliamus pojūčius. Na, beveik visos. Tai va klausaus, ir prisimenu ištuštėjusias gatves prieš audrą, kai ėjau tokia drąsi, bet mažumėlę drebančiom kinkom, tom tuščiom gatvėm, klausiaus "Keep the streets empty for me" ir jaučiausi it užvaldžius griausmo karalystę, nes gatvės buvo tuščios. O žolė, kai apsiniauka, kad būna, buvo kažkokia ryškesnė ir dar labiau gundanti. Prisimindama tokias akimirkas ir tai, jog dabar tokių nebeišgyvenu, jaučiuosi kaip paukštis, prispaustais sparnais, bandantis išsilaisvinti, pakilti iš savo minčių klampynės.
Ką daryti tokiais vakarais, kai nesinori daryti absoliučiai nieko? Net miegoti. Tik gurkšnoju aviečių arbatą, kuri visiškai neprimena aviečių ir tarytum plūduriuoju toje arbatoje.



Tobe Fonseca

2016 m. balandžio 16 d., šeštadienis

Draug[ės]

Pastaruoju metu daug mąstau apie drauges. Nebūtinai konkrečiai, apskritai, apie tai, ką draugės reiškia man, kaip merginai. Gyvendama gimtajame mieste visuomet pašonėje turėjau draugę, kuri tapo man bene seserimi. Mes labai daug kuo skyrėmės, ypač paauglystėje, kai mūsų požiūriai į stiilių, muziką, apskritai gyvenimą, pradėjo eiti visiškai į skirtingas puses. Bet kažkaip visuomet rasdavome bendrų taškų, kurių laikėmės įsikibusios ir ryšys nenutrūkdavo. Tiesa, nenutrūko visiškai ir dabar, jau pasukus visiškai priešingomis kryptimis. Tik ryšys labiau telepatiškas, kai pagalvojame viena apie kitą, susitikusios, galime kalbėtis iki paryčių, nors ir nesam aktyvios dalyvės viena kitos gyvenime. Kai būdavau šalia, rodos, neįvertindavau kiekvienos galimybės susitikti, buvau ta, kuri renkasi kartais knygą ar tiesiog vienatvę, o ne pokalbius su drauge. Dabar to ilgiuosi.
Laikui bėgant atsirado naujų draugysčių, naujų draugių, su kuriomis taip pat užsimegzdavo ryšys, tačiau gyvenimas nestovi vietoje, nestovime ir mes. Jos išvyko ieškoti savęs kitur. Aš likau lyg tarpe tarp dviejų traukinio stočių. Nei gimtajame mieste, kuriame liko man artimi žmonės, nei ten, kur išvyko mano naujai atrasti ryšiai. Kažkaip džiaugdavausi, jog lengviau užmegzdavau ryšius su vaikinais, nei su merginomis. Dabar, kai aplinkui vien draugai vaikinai, kaip niekuomet, norisi moteriško ryšio. Labai norisi moteriško vakaro su vyno taure rankoje ar arbatos puodeliu ir kepamo pyrago kvapu. Nesu toks žmogus, kuris kiekvienai progai pasitaikius, ieško pažinčių. Mėgstu, kai tai vyksta natūraliai. tiesiog randi bendrą kalbą apie kažką, kaip, tarkim, knygas ar filmus, kartais ir apie buitinius dalykus. Nesakau, jog to negalima daryti su draugais vaikinais. Galima, tiesiog tai vyksta kažkaip kitaip.
Atsimenu, paauglystėje žiūrėdavome romantinius filmus ir galvodavome, jog išgyventi romantišką meilės istoriją yra vienas svarbiausių dalykų, bet nesusimąstydavome apie paprasčiausios draugystės prasmę. Dabar, išgyvendama ilgalaikius santykius su vaikinu ir žiūrėdama filmus, užsisvajoju apie paprasčiausią draugystę. Pasiilgstu paprasčiausių rytinių kavos gėrimų, pokalbių apie viską, nebijant nusišnekėti, paprasčiausio pasivaikščiojimo kartu, maisto ruošimo. Ir tik dabar tai suvokiu, kai tai nebėra taip lengvai pasiekiama.
Tai šį šeštadienį linkiu prisiminti, jog draugai (nekalbu apie tuos žmones, su kuriais smagu susitikti ir alaus išgerti, pakalbėti apie bendrus dalykus ir tuo viskas užsibaigia) yra svarbu. Kartais užsidarome savo santykiuose ir užveriam duris draugams/draugėms, ir tik paskui suprantame, kad ne to mums reikėjo. :>

2016 m. kovo 15 d., antradienis

Namie

Šįryt pamačiusi citatą: "Ar namais gali būti žmogus, o ne vieta?", susimąsčiau. Tikriausiai geriausi santykiai ir yra tie, kai kitas žmogus tau tampa namais. Arba, kaip Ivanauskaitė knygoje "Miegančių drugelių tvirtovė" rašė: "Meilė turi daug visokių rūšių. Linas man yra lyg Tėvynė. Nesvarstau, kodėl gimiau būtent šitam pasaulio užkampy, gyvenu ir džiaugiuos, kad čia esu, priprantu, prisirišu, įleidžiu šaknis, o bet kur kitur išvykus jaučiu namų ilgesį. O vienintelė Meilė - tai šalis, į kurią pirmą kartą patekus atrodo, kad čia jau gyvenai tūkstantį metų. Ten norisi pasilikti amžinai, bet nelemta." Manau, jog suprantu šį jausmą. Neseniai apturėjome su draugais diskusiją apie meilę, jie tvirtino, kad tikra meilė yra, klausinėjo, ar esu įsimylėjusi. Ir aš atsakiau, kad ne, nors mano vaikinas sėdėjo netoliese. Visą laiką įsimylėjęs juk nebūsi. Dabar galvoju, jog galėjau atsakyti, kad esu namie, savo Tėvynėje. Tas šalia sėdintis žmogus ir yra mano namai. Nors aš būsiu kažkur kitur, tarkim, už jūrų marių, jam būnant šalia, aš būsiu namie ir ramybėje. Kažkada galvojau, jog tokie santykiai neįmanomi. Kažkada teko ne vieną ašarą išlieti, ieškant ramybės. O dabar radau savąją. Niekuomet nesakau, kad tai amžina, nes amžino nieko nėra. O ir kas norėtų amžinos meilės, jei tavęs amžinai toje meilėje nė nebus. Teko pakeisti daug gyvenamų vietų, bet vis tik esu namie.

2016 m. kovo 8 d., antradienis

Moteris?

Pamenu, kai buvau mažytė visada stebėdavausi ir grožėdavausi, kai mano artimos moterys gaudavo gėlių kovo 8-ąją. Pati gavau pirmąją gėlę šia proga gal vienuolikos, gerai nepamenu. Pamenu tik tai, kad jaučiausi nejaukiai. Galvojau: "Nugi, kokia iš manęs čia moteris?". Šiandien, kai jau galėčiau būti vadinama jauna moterimi, mergina, galvoju taip pat. Gavusi gėlių išvakarėse, paklausiau to paties: "Kas per moteris...?". Žinoma, gauti gėlių visuomet malonu, kad ir kokia proga būtų. Tik kažkaip susimąstau tokią dieną, kaip ši, jog yra moterų, kurios gėlės šiandien negavo, galbūt negavo ir to šilto, malonaus dėmesio iš artimųjų. Iš dalies, kas čia tokio. Kita vertus, kai matai net kretančius senolius su tulpe rankose, kurią įteiks savo mylimai senolei, tuomet nori nenori nuliūsti. Nors, kas yra ta moteris? Juk, pirmiausia, žmogus su savastimi, kad ir kokia ji būtų. Moteris. Dažnai atrodo, kad moteris turi būti tokia visuomet pasitempusi, dailiai susišukavusi, pasidažiusi, puikiai apsirengusi. Bet juk ir be makiažo ji lieka moterimi. Nemėgstu, kai labai dažnai, net ir šiandien, kai kurie vyrai pašiepia moteris: "Tavo vieta virtuvėje." ar žiūri į moterį, kaip į daiktą, kuriuo galima naudotis. Tai bjauru. Juk gaminti mokomės visą gyvenimą, bet tai nereiškia, jog tuo turi užsiimti tik moterys, juk vyrai taip puikiai gamina! O ir susitvarkyti patys moka. Vienintelis skirtumas tas, kad moteris į pasaulį gali išleisti gyvybę, bet ir tai nebūtinai. Juk nevaisinga moteris vis tiek lieka MOTERIMI. Ironiška, tačiau plaudama indus šįvakar kaip tik susimąsčiau apie kartų skirtumus. Tarkime, mano močiutė, rodos, yra visų galų meistrė. Moka gaminti, siūti, megzti, patarti visais buitiškais ir šeimyniniais klausimais. Aš galbūt niekada nebūsiu tokia šauni močiutė. Suknelės sau į šokius tikrai nepasisiūčiau, nors sagą kažkaip, kreivais pirštais galbūt ir įsiūčiau. Kojines numegzti būtų didžiulis iššūkis. Maisto gaminime irgi nesu pirmūnė. Susidūrus su problemomis buityje, santykiuose su žmonėmis, skambinu močiutei ir prašau patarimų. Bet neliūdžiu dėl to, kad neatitinku nusistovėjusių standartų. Džiaugiuosi, kai su vaikino draugais galiu išgerti alaus ir šnekėtis, kaip lygi su lygiu. Nors, būna, susiduriu su nusistebėjimu iš aplinkinių, vyresnių moterų: "Kaip čia taip? Be draugo? Viena? Su vaikinais?". Nesu ta, kuri sukas virtuvėje atėjus draugams, žaidžiu su jais žaidimus, kalbuosi. Kažkada galvojau, kad niekuomet neturėsiu vaikų, nemokėjau su jais bendrauti, būti. Bet dabar vis šypteliu pamačiusi mažą vaiką ir tikiu, galbūt vieną dieną ir aš išleisiu gyvybę į pasaulį. Bet žinau, kad tam dar ne laikas. Aš dar noriu keliauti, pažinti, išmokti. Ir džiaugiuosi, kad turiu tokias galimybes. Mokytis gyventi ir būti, pirmiausia, žmogumi, o ne tiesiog moterimi. Tad, už buvimą savimi! :))

2016 m. vasario 1 d., pirmadienis

stalčiukai

Šįvakar jaučiuosi, kaip sekmadienį prieš kokius 15 metų. (o dievybės, kiek daug!) Na, taip tarytum eičiau į pirmą klasę ir rytoj būtų pirmoji diena mokykloje.
Raminuosi sau su muzika ir knygų aprašinėjimu, ir kažkaip tokia saldi saldi laimė aplanko. Toks mielas mielas jauduliukas. Smagu, kai bėgant laikui suvoki, jog iš tikrųjų viskas savo vietoje, jog Likimas viską sutvarko taip, kaip reikia. Smagu ir, kai dėstytojai perduoda linkėjimus, kai tavęs nėra. O dabar jau būsiu. Ir kažkaip seniai bejaučiau, jog šią akimirką nieko nenorėčiau keisti savo gyvenime. Nė mažiausios smulkmenos.
Radau savo senus eilėraščius, kuriuos buvau įgrūdusi į knygutę ir kažkur giliai į stalčių nukišusi. Paskaičiusi, supratau, jog beprotiškai norisi vėl kurti. Ir rašyti rašyti rašyti...
Šįvakar siunčiu po ramybės lašą ir linkėjimą, kad ir jūsų vidiniai stalčiukai būtų tvarkingi ir vietoje.

2015 m. lapkričio 21 d., šeštadienis

Laimė

Jaukiausias vakaras man, kai galiu būti susivėlusi, visiškai nesidažiusi, net nepažvelgus į veidrodį ir visą vakarą skaityti. Dar maloniau, kai perskaitai gerą knygą, ją užverti ir iš krūvos ištrauki dar neskaitytą, minčių nepalietusią knygą. Širdis daužosi, kaip smagu.

2015 m. lapkričio 17 d., antradienis

Nugi baisiai nuliūdau. Ir, atrodo, lyg šiandien būtų pirmadienis.

Sėdžiu sau romantiškai, žvakės šviesa, filmas, knyga šalia. Ir, aišku, ilgai užsitęsus pertraukėlė tarp viso to. Na, žinot, sugalvoji kažką perskaityt ar pasižvalgyt internete ir netikėtai, pertraukėlė užsitęsia. Tai va, einant prie esmės, sugalvojau peržiūrėti blogus. Ir baisiai nuliūdau... Pastebėjau, jog pusė mano sektų blogų jau nebenaudojami. Kaip taip gali būti? Nejaugi žmonių poreikiai pasikeitė? O dar su nostalgija prisimenu tuos laikus, kai atradau blogas.lt ir, kiek džiaugdavausi, kai mano įrašą įvertindavo. Ir taip pat buvo laikai, kai susiradau simpatiją blogo pagalba (!). Rodos, buvo taip madinga turėti bent jau vieną internetinį dienoraštį. O dabar? Įdomu, yra gyvų?

Būtų smagu, jei kas išgirstų šitą vienišą mano balsą dykumoje. Norėčiau rasti dar ką paskaityti blogspote. :>

O dabar einu toliau žiūrėti filmą. Norisi vėl rašyti. Audžiasi vis daugiau minčių, džiaugiuosi!

Gražaus vakaro.


(Mano vakaro fragmentas).